Aktyvus neįgaliųjų poilsis – su keturračiais ir varytuvais

Angelės ir Dariaus ekipažas pasiruošęs žygiui.

Universali aplinka
Nustatymai

Rugsėjo mėnuo Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubo asociacijos nariams (RSK) buvo tikras derliaus nuėmimo metas: važinėjomės keturračiais po Kazlų Rūdos apylinkes, o mėnesio pabaigoje buvo surengta išvyka su varytuvais, dviračiais ir paspirtukais Kauno miesto ir rajono dviračių takais. Tokie renginiai – tai įtempto praeitų metų darbo rezultatas – asociacijos prezidentė Vaida Pokvytytė ir kiti čia dirbantys neįgalieji rengė paraiškas projektui „Aktyvus poilsis rek­reacinėje aplinkoje mažinant neįgaliųjų socialinę atskirtį“, kuris buvo finansuotas Sporto rėmimo fondo lėšomis. 

Keturračiais gali važiuoti visi

Patyrę traumas įvairių sričių sportininkai neretai tampa pamėgtos sporto šakos ambasadoriais tarp neįgaliųjų. Taip nutiko ir keturračių sporto entu­ziastui Dariui Čirvinskui. Susibičiuliavus su judėjimo negalią turinčiais žmonėmis, jam kilo idėja supažindinti su šia sporto šaka ir juos. Dvejus metus projektas vyko tik keturračių sporto entuziastų bei neįgaliųjų dėka, na, o sulaukus Sporto rėmimo fondo finansinės paramos, atsivėrė ir didesnės galimybės. Prie ,,Bekelės vilkų“ klubo prisijungus Kauno keturračių klubui ,,Bendražygiai“, dalyvių skaičius padvigubėjo. Be to, atsirado galimybė neįgaliesiems po sunkios, bet labai įdomios rekreacinės kelionės kartu pavakaroti „Gudelių sodyboje“. Apdovanojimai, dvejų metų įspūdžius apibendrinantis filmas, saksofonisto Juozo Kuraičio koncertas ir puiki vakarienė su nakvyne buvo didžiausias atlygis nepabūgusiems sunkumų. Tiesa, surasti bent šiek tiek judėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikytą sodybą buvo nelengva. V. Pokvytytei su pagalbininkais teko apvažiuoti visas Kauno ir Prienų rajono sodybas, nes jau ne kartą įsitikinome, kad šeimininkų atsakymas: ,,Pas mus pritaikyta“, dar nieko nereiškia. Žinoma, labai svarbus ir sodybų administracijos geranoriškumas – nors „Gudelių sodyba“ buvo tik iš dalies pritaikyta judėjimo negalią turintiesiems, per savaitę buvo pagaminti visi reikiami pandusai. Ir negalvokite, kad tik sveikieji gali šokti iki pirmų gaidžių – šis mitas jau seniai sugriautas. Šoko visi: mamos, tėčiai, vaikai, keturračių klubo nariai. Judesyje prapuolė ir jausmas, kad esi neįgalus... 

Pietūs Kulautuvos prieplaukos aikštelėje.

Su varytuvais – po Kauno apylinkes

Žygis su varytuvais, dviračiais ir paspirtukais Kauno miesto ir rajono dviračių takais vyko rugsėjo pabaigoje. Tai buvo tarsi simbolinis neįgaliųjų atsisveikinimas su vasara. Rudenį lyjant lietui ar žiemą krintant snaigėms aktyviai judėti gamtoje išdrįsta jau ne kiekvienas. Todėl rugsėjo pabaiga su bobų vasaros saule daugeliui iš mūsų buvo tikrasis atsisveikinimas su aktyviu sportu gamtoje.

Žygyje dalyvavo negalią turinčių žmonių bei savanorių šeimos, todėl dalyvių amžiaus diapazonas buvo nuo 1 iki 66 metų. Šeštadienio ryte dalyviai rinkosi Kauno Rotušės aikštėje. Palikę automobilius stovėjimo aikštelėje pasukome Vytauto Didžiojo tiltu per Nemuną Marvelės link. Šios dienos tikslas – XVI a. gotikinės architektūros šedevras Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Norėjosi apžiūrėti ir įvertinti neseniai restauruotą bažnyčios pastatą bei didelės visuomenės kritikos sulaukusį bažnyčios aplinkos sutvarkymą. Kritikuojantiems labai nepatiko betonu išklotos aikštelės kontrastas su aplink besidriekiančiomis pievomis bei gotikinio stiliaus bažnyčia. Ir ką gi, mūsų, judėjimo negalią turinčiųjų, verdiktas: puiku, patogu judėti vežimėliu, daug aikštelių neįgaliųjų automobiliams. Mes už tokius aplinkos sutvarkymus. Na, o žalios žolės norintiems basomis pasivaikščioti apstu net iki pat Nemuno... Pasigrožėjus bažnyčios ansambliu vingiuotais takeliais bei keliais vėl teko sugrįžti į Rotušės aikštę ir sėdus į automobilius vykti į nakvynės vietą. Važiavome labai draugiškai, vieni kitus patraukdami ar pastūmėdami į kalniuką, sustodami. Iš viso su varytuvais pirmą dieną nuvažiuota 40 km.


Keliavome vingiuotais keleliais

Kitą dieną, po gausių pusryčių netoli Zapyškio esančioje sodyboje, mašinų ekipažai pajudėjo kelio Kaunas-Jurbarkas link. Susitikome šalia Raudondvario miestelio esančioje Šilelio gyvenvietės automobilių stovėjimo aikštelėje. Čia galėjo prisijungti ir tie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nedalyvavo pirmos dienos žygyje. Keliavome maršrutu Šilelio gyvenvietė – Kulautuva – Šilelis. Važiavome panemune, tik dviračiams skirtu keliu, kuris, mūsų laimei, pradžioje vingiavo žemyn. Antrą kelio atkarpą įveikėme sunkiau, nes jau teko važiuoti per Kulautuvos sodų bendrijos gyventojų teritoriją, kurioje buvo pristatyta daug kelio ženklais nepažymėtų kliūčių. Smagiu ratu apsukę milžiniškomis eglėmis apsuptą estradą, kur ilgą laiką vykdavo Kauno rajono dainų šventės, leidomės į prie Kulautuvos prieplaukos esančią aikštelę. Akimirksniu nedidelis medinis stalas buvo „papuoštas“ nuo pusryčių likusiais skanėstais, obuolių pyragu, įmantriais sumuštiniais, na ir, žinoma, reklamos nereikalaujančia juoda duona. Pasistiprinę vėl sukome atgal Šilelio link, bet stiprus priešpriešinis vėjas mūsų kelionę labai pailgino.


Istorijos pamokos Raudondvaryje

Automobiliais pakilę į kalniuką, užbaigti šių metų vasaros kelionių pasukome į Raudondvario pilį.

Po vakarienės mūsų laukė nuostabi ponios Rozalijos ekskursija po Raudondvario pilies pastatus bei aplinką – keliavome šešiais rinktiniais žirgais kinkyta laiko karieta. Raudondvario pilies dvaras yra XVII a. pradžios renesanso architektūros paminklas. Dvarą valdė iškiliausios Lietuvos-Lenkijos didikų giminės: Dzevaltovskiai, Kosakovskiai, Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos, Tiškevičiai. Didžiausius pėdsakus čia paliko grafų Tiškevičių Raudondvario rezidencija, kuri garsėjo visoje Europoje sukauptų paveikslų, meno dirbinių, retų knygų bei egzotiškų augalų bei gyvūnų kolekcijomis. Nuo 2008 metų dvarą administruoja Kauno rajono savivaldybė, kuri, keturių ES fondų finansiškai remiama, renovavo visą pilies dvaro pastatų kompleksą. Mūsų gidė kalbėjo Rozalijos Tiškevič, atvykusios į šią rezidenciją 1903 m., lūpomis. Žavėjomės tokiu ekskursijos scenarijumi ir pasižadėjome būtinai sugrįžti ir dar draugus pasikviesti.


Jėga – bendrystėje

Na, o pabaigoje noriu pa­analizuoti bendrų rekreacijos ir sporto renginių didžiulį teigiamą poveikį mūsų dvasinei, fizinei bei emocinei savijautai. Bendrystė yra didžiulė pozityvi jėga. Per tokius žygius visuomet atsiranda stipresnių dalyvių, iš kurių pasimokai, ir visuomet turi galimybę pats padėti silpnesniam. Labai malonu stebėti keliaujančias šeimas, mažų vaikų įtraukimą į labai rimtas situacijas, jų bendravimo įgūdžių formavimą ir prisitaikymą prie ne itin komfortiškų sąlygų. Norisi padėkoti ir savanoriams, kurie metų metais (dabar jau ir su šeimomis) visuomet yra šalia.

Praėjus dviem dienoms, sugalvojau antros dienos žygį pakartoti jau viena. Nuliūdusi turiu prisipažinti, kad įveikiau tik pusę trasos. Vėliau automobiliu nuvažiavau visa kelią nuo Šilelio iki Kulautuvos prieplaukos. Važiuodama vis savęs klausiau, kaip aš sugebėjau įveikti tuos 12 km? Mintyse dėkojau organizatoriams ir visiems žygio dalyviams, kurie nematomais pozityvios energijos srautais mane stiprino. Manau, kad tai jautėme visi. Atsinaujinti, patirti tai, kas dar nepatirta, įveikti kliūtis bei padėti kitam ir yra nepakartojama tokių renginių prasmė…

Angelė RUDŽIANSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt