Hapsalu pilis: kompromisas tarp paveldo ir universalaus dizaino

Rekonstruojant Hapsalu pilį Estijoje pagalvota apie ir apie patogius takus nuo stovėjimo aikštelės iki pastato.

Universali aplinka
Nustatymai

Praėjusią savaitę Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) surengė seminarą-konferenciją „Universalus dizainas ir architektūros paveldas“, kuriame savo patirtimi, kaip pritaikyti architektūros paveldo objektą dalijosi Hapsalu pilies-muziejaus Estijoje direktorė Kaire Tooming ir vyriausiasis kuratorius Jaakas Mallas. 2017 m. pradėta muziejaus rekonstrukcija vyko taikant universalaus dizaino principus, po jos viduramžių pilis tapo prieinama visiems.

Maloniai nustebino

Tuo savo akimis įsitikino LŽNS atstovė Ginta Žemaitaitytė, kuri šių metų vasarą Hapsalu pilyje-muziejuje lankėsi du kartus. Pirmą kartą ten nuvyko ruošdamasi Baltijos keliui (kelionei neįgaliųjų vežimėliais nuo Vilniaus iki Talino), o antrąjį – jau kartu su žygio dalyviais.

„Prieš išvykstant į Baltijos kelią norėjosi susiplanuoti ką nors daugiau pamatyti, bet esu patyrusi, kad prieš kur nors važiuojant su didesne grupe žmonių, būtina pasidaryti „namų darbus“ – įsitikinti, kas ten pritaikyta, kad vėliau visiems netektų nusivilti“, – pasakoja Ginta. Ji jau buvo girdėjusi, kad į Hapsalu verta nuvažiuoti, nes pilis yra visiškai pritaikyta žmonėms su negalia.

„Skeptiškai pagalvojau – ir mes tokių „visiškai pritaikytų“ vietų turim, bet mano patirtis sako, kad visada reikia savo akimis įsitikinti, nes dažnu atveju bet koks nuolydžio įrengimas traktuojamas kaip prieinamumas“, – sako G. Žemaitaitytė.

Vis dėlto nuvažiavusi į Hapsalu ji buvo maloniai nustebinta, ir ne tik todėl, kad ją ten svetingai sutiko vienas iš pilies atstatymo darbų iniciatorių J. Mallas. Pasak Gintos, tai – bene geriausiai neįgaliųjų vežimėliais judantiems žmonėms pritaikyta jos aplankyta pilis, kuri gali būti puikus pavyzdys, kad įmanoma rekonstruoti pastatą išsaugant kultūros paveldą ir tuo pat metu jį padarant prieinamą visiems.

G. Žemaitaitytė ir Hapsalu pilies vyriausiasis kuratorius Jaakas Mallas. 

Viskas apgalvota

Gintos teigimu, visa per 30 000 kv. m užimančia pilies komplekso teritorija gali laisvai judėti ir rateliais judantys, ir vyresni žmonės, ir šeimos su vaikais, čia laukiami netgi lankytojai su išauklėtais augintiniais. Beje, netoli pilies vaikams įrengta žaidimų aikštelė taip pat pritaikyta žmonėms, judantiems neįgaliųjų vežimėliais, ir tinka bet kokio amžiaus lankytojams.

Pasak G. Žemaitaitytės, pritaikant Hapsalu pilį ir jos aplinką viskas nuosekliai apgalvota: „Atvykus į pilį visur pasitinka nuorodos. Iš automobilių stovėjimo aikštelės grindiniu nutiestas takas, kuriuo lengva judėti vežimėliu. Į skirtingus pilies aukštus galima patekti liftu, tarp aukštų yra patogios rampos, kurios, tiesą sakant, vienu kitu procentu neatitinka dabartinių Statybos techninio reglamento normų, bet kai suvoki, kad vaikštai po XIII a. pilį ir gali laisvai judėti, viską čiupinėti, kai ką net matuotis, nekreipi dėmesio į tuos kelis procentus.“

G. Žemaitaitytę pilyje nustebino dėmesys detalėms. Pavyzdžiui, įrengiant neįgaliesiems skirtą tualetą netgi pagalvota apie durų pritraukimo rankenas, kurios yra ypač patogios vežimėliu judantiems žmonėms, o būnant šioje patalpoje, pasak Gintos, galima net medituoti apžiūrinėjant šimtametę istoriją menančias kalkakmenių sienas. Pilies viduje kai kur skiriasi dangų aukštis, todėl tose vietose baltos spalvos grindinys yra pažymėtas juodomis linijomis, kurios iš tolo signalizuoja apie aukščių skirtumą: „Tai patogu ne tik judančiam vežimėliu žmogui, bet ir perspėja šiaip žioplinėjančius, kad reikia eiti atsargiai.“

Gintos teigimu, vienintelė vieta pilyje, į kurią vežimėliu judantys lankytojai negali savarankiškai įvažiuoti, yra kavinė – norint į ją patekti, reikėtų įveikti maždaug 30 cm aukščio slenkstį. „Vis dėlto tai įspūdžio negadina, nes kavinėje dirba paslaugios, visada pasiruošusios padėti merginos, o šiltu metų laiku staliukai išnešami į terasą, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas“, – pasakoja LŽNS atstovė.


Kompromisas tarp autentiškumo ir pritaikymo

Pilies-muziejaus direktorė K. Tooming neslepia, kad pritaikyti tokį seną pastatą buvo didelis iššūkis, teko ieškoti kompromiso tarp autentiškumo ir pritaikymo: „Norėjome padaryti viską, kad muziejuje galėtų lankytis visi. Kai pilyje sukuriame prieinamumą visiems, ji tampa gyva, pilna lankytojų“, – įsitikinusi K. Tooming.

Pasak direktorės, labiausiai pasiteisino sprendimas rekonstruojant pilį įrengti tris liftus, nors tam reikėjo paaukoti mažiau vertingas autentiškas pastato dalis. Paveldosaugininkai tam iš pradžių griežtai prieštaravo, bet po ilgų diskusijų leidimas įrengti liftus buvo gautas. Pasak K. Tooming, pasiekti, kad visos muziejaus erdvės taptų prieinamos, labai padėjo ir vieningas darbas su architektais.

J. Mallo įsitikinimu, Estijos paveldosaugininkai pastaraisiais metais tapo sukalbamesni, nes labai pasikeitė visuomenės nuomonė. Be to, patys muziejininkai įgijo patirties, mokėsi iš savo klaidų – nors apie universalaus dizaino principus pradėta kalbėti jau prieš 20 metų, anksčiau techninės galimybės buvo sudėtingesnės, negalią turintiems žmonėms skirta įranga niekas nenorėjo naudotis.

J. Mallas pripažįsta, kad ir rekonstruojant Hapsalu pilį ne visais atvejais buvo techninių galimybių užtikrinti universalaus dizaino principų taikymą, pritrūko lėšų dar vienam liftui įrengti, kad vežimėliais judantys žmonės galėtų užsikelti į platformą ant pilies viršaus. „Žinome, kad pasiekėme tikrai gerų rezultatų, bet yra ką gerinti“, – sako vyresnysis kuratorius.

G. Žemaitaitytės teigimu, Lietuvos specialistai galėtų imti pavyzdį iš estų, kaip pripažinti klaidas ir stengtis iš jų pasimokyti. „Pas mus pridaryta daugybė klaidingų sprendimų, bet nėra kontrolės mechanizmų, kaip naudojamos pritaikymui skirtos lėšos ir kaip funkcionuoja jau renovuoti objektai, todėl ir turime tokią situaciją, kad kultūros paveldo objektų apstu, tačiau kokybiškai rekonstruotų deja, nėra. Kartais atrodo, kad einame ne į priekį, o atgal – daugybė pinigų išleidžiama takams ir keltuvams, bet dažnai viskas išmetama į balą, nes įsigytais kopik­liais neįmanoma naudotis, o nutiestus takus tenka perdaryti. Labai norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų į Hapsalu pilį-muziejų panašių visiems prieinamų objektų, tada mūsų šalis taptų patrauklesnė įvairaus amžiaus ir įvairių galimybių turintiems žmonėms“, – pabrėžia G. Žemaitaitytė.

Sigita INČIŪRIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt