Liepos viduryje būrelis negalią turinčių žmonių buvo pakviesti į banglenčių terapijos stovyklą. Skrieti bangomis pabandė ir nevaikštantys, ir vienos kojos netekę žmonės.
Pirmoji tokia stovykla
Stovyklos organizatorė ir bendruomenės „Hero Talents“ įkūrėja Ema Navickienė pasakoja, kad idėja surengti banglenčių terapijos stovyklą gimė pačių bendruomenės narių iniciatyva.
„Mes visada turėjome nuotolinius susitikimus ir nariai labai norėjo susitikti gyvai. Kad tas gyvas susitikimas būtų turiningas, sugalvojome, jog atvažiavus vilniečiams ir neįgaliesiems iš visos Lietuvos, būtų smagu patirti Baltijos jūros bangas. Tad bendradarbiaudami su „Surf Camp“, suorganizavome šią stovyklą“, – sakė E. Navickienė. Jos teigimu, tai – pirmoji banglenčių stovykla negalią turintiems žmonėms.
Dviejų dienų aktyviose veiklose dalyvavo 18 įvairias negalias (judėjimo, neurologinę, intelekto) turintys žmonės iš įvairių Lietuvos miestų. Banglenčių užsiėmimus vedė „Surf Camp“ bangų terapijos instruktoriai. Tiems, kuriems reikėjo fizinės pagalbos, ant kranto ir jūroje padėjo savanoriai.
Stovyklos dalyviai patyrė daug smagių akimirkų.
Teko „perlipti per save“
Indrei Kručaitei judėti padeda protezas. Nuo gimimo kitokią koją nei kiti turinti mergina sako niekada negalvojusi, kad kada nors išbandys jūros bangas. „Prieš stovyklą turėjau daug abejonių, susijusių su banglenčių sportu, galvojau kaip pavyks ir panašiai, bet smalsumas nugalėjo“, – įspūdžiais dalijasi Indrė. Jos teigimu, stovykloje reikėjo „perlipti per save“, nes iki jūros teko šokinėti ant vienos kojos (didžioji dauguma protezų netinkami naudoti vandenyje), o matant būriui žmonių tai nėra jauku.
„Tikrai nepasigailėjau, nes praleidau laiką su smagiais žmonėmis, pailsėjau ir išbandžiau jūros bangas! Plaukti banglente, manau, sekėsi tikrai neblogai, tiesa, atsistoti nebandžiau, nes sutarėme, kad pirmą kartą svarbiausia išmokti laikyti pusiausvyrą ir valdyti lentą“, – įspūdžiai dalijasi Indrė.
Mergina sako, kad sunku apsakyti jausmą, kuris apimą plaukiant banglente. „Toks laisvumas ir nesuvokiama gamtos jėga, kai pasijunti jos dalele. Išties labai mėgavausi tuo laiku ir šypsena nuo veido nedingo nė akimirkai. Norėčiau, kad kiekvienas galėtų tai išbandyti“, – emocijų neslepia mergina.
Tiesa, buvo ir ne tokių malonių akimirkų – nėra jauku, kai panirus į vandenį pradeda nešioti bangos. Tačiau kadangi prieš užsiėmimą treneriai buvo pravedę instruktažą, kaip tokiais atvejais elgtis, reikėjo tik prisiminti taisykles ir mėgautis nauju potyriu.
Bandys ir dar kartą
Roberta Orlauskaitė nuo tada, kai neteko kojos, turėjo svajonę laisviau jaustis vandeny ir išbandyti vandens pramogas. Tačiau tam reikia specialaus protezo, su kuriuo galima eiti į vandenį. Sužinojusi, kad vyks tokia stovykla, ji užsisakė specialią „koją“ ir pirmą kartą po traumos įlipo į vandenį.
„Per 7 metus pirmą kartą turėjau tokį patyrimą. Prisiminiau, ką reiškia vanduo, jūra, bangavimas, ką reiškia plaukti, o čia dar reikėjo ir banglentę valdyti. Įspūdžių buvo labai daug“, – pasakoja Roberta.
Nors ir jai ant lentos atsistoti dar nepavyko (banglente plaukė gulėdama ant jos), vis tiek tai buvo didelis iššūkis – reikėjo išmokti laikyti balansą, irkluoti, pagauti bangą ir nenuvirsti.
Roberta prisipažįsta, kad iš pradžių buvo baimės ir nerimo, kaip pavyks, bet paskui pamatė, kad banglentė yra kaip plūduras, už kurio galima laikytis. Be to, visada šalia buvo instruktoriai, kurie padrąsindavo. „Iš pradžių išklausėme instruktažą, kaip irkluoti, tik kai neblogai pramokome, išleido į bangas. Svarbu žinoti ir kaip elgtis įkritus į vandenį – ką daryti, kaip nepanikuoti“, – prisimena mergina.
Roberta sako, kad iš šono tai atrodo paprasta, bet iš tiesų reikia įdėti nemažai pastangų. „Po nepilnos valandos jūroje ir rankos, ir kojos drebėjo, prisiminiau, ką reiškia gerai fiziškai padirbėti“, – įspūdžiais dalijasi ji.
„Man labai patiko. Tikrai ne visada pavykdavo pagauti bangą, teko ir nuvirsti, visko buvo, bet labai smagu. Visų stovyklos dalyvių šypsenos buvo iki ausų“, – nauja patirtimi džiaugiasi Roberta. Ji jau dabar žino, kad norėtų tai pakartoti: „Kai buvau sveika, neturėjau net tokios minties, jokios aistros tokiam sportui, bet dabar, kai įvyko ta trauma, galvoju, kad verta viską išbandyti. Gavau daug gerų emocijų ir manau, kad dar grįšiu.“
E. Navickienės teigimu, tyrimai rodo, kad vasaros sezonas ir jūros pramogos negalią turintiems žmonėms dažnai kelia daugiau vidinio nerimo ir streso nei malonumo. Po to, kai žmonės patiria fizines traumas ir įgyja tam tikras negalias, jie jūroje nesimaudo 7–10 metų. Dėl to ir reikalingos tokios stovyklos, paskatinančios įveikti šią nuostatą. Planuojama banglenčių terapijos stovyklą surengti ir kitais metais.
Stovyklos akimirkos.
Aurelija BABINSKIENĖ
Organizatorių nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
