Įvaizdžio galia

Virginija Dambrauskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Pastaruoju metu vis daugiau rašoma apie neįgaliesiems svarbius dalykus, įvairias problemas ir net jų sprendimo būdus. Visa tai yra labai gražu ir gerai, tačiau tokių straipsnių pavadinimai daro atvirkštinį poveikį. Niekam ne paslaptis, kad žmonės yra pertekę informacijos bei naujienų, tad dažniausiai tik peržvelgia antraščių pavadinimus ir net nesigilina į turinį.

Ką apie neįgaliuosius galima pagalvoti iš straipsnių ant­raščių? Neįgalieji yra vargšai, nuskriausti prašytojai, kuriems visada viskas blogai, kuriuos skriaudžia ir engia, arba tiesiog šventieji kankiniai. Ar tikrai norime, kad visuomenė būtent taip į mus žiūrėtų? Niekas net nepasigilins, kas rašoma tuose straipsniuose, nes žmogus, pamatęs nuotrauką su neįgaliuoju ir antraštės pavadinimą pagalvos: „Ai, čia vėl apie tuos invalidus“ ir geriau paskaitys apie eilinės žvaigždutės meilės peripetijas.

Žiniasklaida daro labai didelę įtaką visuomenės nuomonei. Atitinkamai parinkta straipsnio antraštė ir nuot­rauka gali turėti tiek neigiamą, tiek teigiamą poveikį. Vos ne kas antroje antraštėje vartojamas žodis „diskriminacija“. Koks darbdavys norės darbinti specialiųjų poreikių turintį darbuotoją, jei susidarys nuomonę, kad neįgalieji labai pretenzingi ir jautrūs žmonės, amžinai keliantys reikalavimus? O kaip į neįgalųjį žiūri aptarnavimo sferos darbuotojai? Juk nuėjus į prabangesnę parduotuvę niekas manęs, sėdinčios vežimėlyje, nevertina rimtai. Aš vargšiukė, tikriausiai atėjau tiesiog pavarvinti seilę, o ne ko nors įsigyti. Taip yra todėl, kad žmonės turi išankstinę nuomonę, kurią susidaro būtent iš žiniasklaidos kuriamo įvaizdžio.

Subliuškusios savarankiško gyvenimo svajonės, neįgalieji priversti kažką daryti, neįgalieji negali kažko daryti, skurdi egzistencija, neįgalieji skundžiasi, diskriminacija, neprieinama... Būtent tokie žodžiai dominuoja straipsnių apie neįgaliuosius antraštėse. Baisu, tiesa? Bet pasigilinus į pačius straipsnius, dažniausiai tai yra seniūnijų, na, blogiausiu atveju – savivaldybių lygio prob­lemos. Taip, tų problemų herojams gal šiuo metu tai patys svarbiausi dalykai ir gal prob­lemos paviešinimas ją padėjo išspręsti, tačiau kokia to kaina platesne prasme?

Deja, taip jau yra, kad kiek­vienas negalią turintis žmogus yra visos neįgaliųjų bendruomenės atstovas. Ir iš vieno individo elgesio sprendžiama apie visą grupę. Tai įsišakniję psichologiniai dalykai, kurių nepakeisime. Reikėtų prisiminti seną, bet dabar itin aktualų priežodį „Pagal išvaizdą sutinka, pagal protą išlydį“, tik žodį „išvaizda“ keisčiau į „įvaizdį“. Niekas niekada į neįgaliuosius nežiūrės kaip į visaverčius visuomenės narius, jeigu jie tik kels gailestį. Gailestis žlugdo ir įkalina aukos vaidmenyje, bet tikrai nepadeda būti lygiam su kitais.

Nesakau, kad viskas gerai. Yra įvairių negalių ir žmonės susiduria su skirtingomis prob­lemomis. Vieni patys mėgina jas spęsti, kiti laukia, kol kas nors kitas jas išspręs, tretiems reikia sisteminių pokyčių. Bet esu įsitikinusi, kad dauguma tų problemų spręstųsi daug greičiau ir efektyviau, jei nebūtų pateikiamos kaip kaltinimai, o neįgalieji nestovėtų aukų ir prašytojų vaidmenyje. Žinau, kad nuskambės banaliai, bet „jei nori pakeisti pasaulį, pirmiausia keiskis pats“. Kol neįgalieji įsivaizduos esą „likimo nuskriaustieji“, niekas nepasikeis ir visuomenė nevertins jų kaip savo dalies, mes taip ir liksime atskira grupė.

Aš nekaltinu žiniasklaidos – ji daro tai, kas naudinga. Pelną neša reklama ir patiktukai, o ne tikroji žurnalistika ir objektyvūs straipsniai. Nekalti ir straipsnių herojai – jie tiesiog sprendžia savo problemas ir mėgaujasi dėmesiu. Valdininkai irgi tik laikosi įstatymo raidės. O ką šitoje schemoje daro nevyriausybinės organizacijos, kurios atstovauja ir gina neįgaliuosius? Kokia jų pozicija ir strategija šiuo klausimu? Šįkart paliksiu tai jūsų apmąstymui.

Virginija DAMBRAUSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt