Pritaikyta aplinka – misija (ne)įmanoma?

Virginija Dambrauskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Manau, kad kiekvienas judėjimo negalią turintis žmogus gali pasakyti, kas ir kur jo mieste yra neprieinama. Na, bet vieno ar kelių žmonių žinojimas juk nieko nekeičia. Tam, kad vyktų pokyčiai, situacija turi būti ištirta ir išanalizuota. Tai vadinasi statistika. Statistikos panaudojimo galimybės labai plačios. Pavyzdžiui, versle statistika veikia tokiu principu: atliekamas tyrimas, vykdoma analizė, daromi pokyčiai. Tačiau kartais statistika yra naudojama sukurti veiklos iliuziją. Lietuvoje neįgaliųjų sferoje tai veikia taip: atliekamas tyrimas, vykdoma analizė, duomenys paviešinami, viskas padedama į stalčių ir pamirštama; kitais metais viskas kartojama ta pačia tvarka ir taip metai iš metų...

Tyrimų buvo daryta pačių įvairiausių, net nevardinsiu visų, bet jie tikrai apėmė visas įmanomas sritis. Tik naudos iš jų nėra. Juk turime daug duomenų, turime gana gerą aplinkos prieinamumo įstatymų bazę, turime įvairių nevyriausybinių organizacijų, kurios mus gina ir mums atstovauja. Bet aš vis dar negaliu užsukti į norimą kavinę, važiuoti į gydymo įstaigą baugu, nes nežinia, ar bus kur pasistatyti automobilį, ar pateksiu į vidų, daugumoje vietų tualetai įrengti pagal kažkieno vaizduotę, o ne pagal reikalavimus. Stabiliai kas ketverius metus prisimename nepritaikytas rinkimines apygardas, nes juk geriau pusmetį iki rinkimų garsiai apie tai kalbėti, nei per trejus metus ką nors pakeisti. Sunkiai prieinamos švietimo įstaigos irgi kiekvieną rugsėjį tampa staig­mena.

Nors reikia pasakyti, kad pokyčiai vyksta, tiesa, neįgalios sraigės greitumu, bet vyksta. Tačiau dažnai tie pokyčiai būna labiau dėl varnelės dokumentuose, nei dėl praktinio naudojimo.

O dabar apie priežastis. Vyrauja nuostata, kad nevyriausybinės organizacijos yra kaip tarpininkai tarp visuomenės ir Vyriausybės, atstovauja tam tikrų grupių interesams. Deja, Lietuvoje to nėra. Neįgaliųjų nevyriausybinėse organizacijose jau dešimtmečius niekas nesikeičia, jokių naujų veiklos metodų ar idėjų, net elementarios komunikacijos nėra, tik problemų įgarsinimas, begalinės diskusijos ir projektėliai, neduodantys jokios realios ilgalaikės naudos. Net ir aplinkos prieinamumą užtikrinti turinti organizacija tik dėlioja varneles statybų planuose.

Bet yra ir kita bėda. Aplinkos neprieinamumui didelę įtaką daro ir tai, kad nebaudžiama už įstatymo nesilaikymą. O kai nėra nei prižiūrinčios institucijos, nei bausmės, tai nėra reikalo ir įstatymo laikytis. Ar įsivaizduojate, kiek būtų surinkta biudžeto lėšų, jei būtų paskirtos realios, didelės baudos? Tokio dydžio, kad būtų naudingiau pritaikyti, nei jas mokėti.

O sprendimas toks – pokyčiai neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų veiklose ir baudos už įstatymo nuostatų, numatančių, kad reikia pritaikyti aplinką, nesilaikymą. Atrodytų – nieko sudėtingo, bet tikriausiai dar reikės atlikti keletą tyrimų, paskui dar viską išdiskutuoti, o ten, žiūrėk, ir dar vieni rinkimai ateis – su neįgaliaisiais priešakyje ir begaline viltimi, kad dabar tikrai viskas pasikeis.

Virginija DAMBRAUSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt