Kurkime bendruomenes, kuriose gera visiems

Inesa Skapaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Prieš mažiau nei pusę metų teko susidurti su didžiuliu skausmu. Man diag­nozavo neuralgiją. Tuomet bičiulių klausiau, ar masažistas-kineziterapeutas padėtų pagreitinti gijimo procesą. Gavau atsakymą, kad galima pabandyti, bet vargu, ar padės – reikėtų gerti vaistus, galbūt netgi leistis. Po daugybės bandymų pasveikti supratau, kad neuralgijos požymiai yra glaudžiai susiję su sielos skausmu (tai buvo streso, nuovargio padarinys). Tai toks jausmas, kai jauti gilų skausmą ne tik pažeistoje kūno vietoje, bet ir visame kūne. Atrodė, lyg ant manęs būtų užgriuvę daugybė akmenukų, taip pat jaučiau įtampą rankose, žandikaulyje, gerklėje strigo gumulas, norėdavau verkti... Nuslopinti sielos skausmą (tiesa, šiuo metu jis ir vėl atsinaujino) man padėjo mėgstamos veiklos, buvimas su šeima, muzikos terapija ir laikas nuostabioje bendruomenėje.

Bendruomeniškumas labai svarbus visiems. Tą tik­riausiai kiekvienas gali pagrįsti savo patirtimi, tą patvirtina ir mokslas. Mano patirtis byloja, kad tinkamoje bendruomenėje gali jaustis emociškai geriau, rasti atsakymus į svarbius klausimus.

Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje bendruomeniškumui plėtotis sąlygos ne pačios geriausios. Augant miestams, maišantis įvairioms kultūroms, vis labiau akcentuojamas geografinis ir kultūrinis skirtumas tarp žmonių. Galiausiai bene visas pasaulis yra susitelkęs į socialinių tinklų erdvę.

Ypač bendruomenės naudingos pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Pavyzdžiui, neįgaliuosius bendruomenės palaikymas gali paskatinti tobulėti – daugiau skaityti, kurti, lankyti įvairias paskaitas, jie sužino apie savarankiškesnį gyvenimą, galimybes turėti nuosavą verslą ir pan. Buvimas bendruomenėje mažina vienišumo jausmą, plečia mąstymą, bendraujant su kitais kyla noras įgyvendinti įvairias idėjas.

Turime puoselėti galimybes ir psichikos negalią turintiems asmenims, jų tėvams ar globėjams kurti kokybiškesnį bei saugesnį gyvenimą. Įvairios organizacijos, bendruomenės galėtų daug prie to prisidėti. Proto negalią turintieji galėtų mokytis kartu su jos neturinčiais žmonėmis, tai padėtų tiek mokiniams, tiek mokytojams ugdyti emocinį intelektą, platesnį mąstymą. Galbūt didesnis psichikos negalią turinčių asmenų įtraukimas į visuomenę netgi padėtų prislopinti jų ligą. Aišku, tai skamba utopiškai, tačiau prisiminkite Tomo Eicher-Lorkos, turinčio autizmo spektro sutrikimą, pavyzdį. Šiuo metu jis geba suprasti aplinkinių jausmus, aiškiai kalbėti, spręsti sudėtingus matematikos uždavinius ir pan. Viso to pasiekė tik sunkiai dirbdamas ir, labai tikiu, aplinkinių padedamas.

Tikiu, kad visa tai ir stengiamasi įgyvendinti, bet aš matau didelę tendenciją neįgaliems asmenims piršti neigiamą informaciją, o jie dažnai linkę tuo patikėti. Sutinku, kad neturi vyrauti vien teigiamos emocijos. Visur privalo būti balansas, tačiau reikėtų pasistengti, kad bendruomenėje būtų skatinamas pozityvus požiūris į save ir gyvenimą.

Mano linkėjimas būtų toks – nepersistenkite dirbdami, darykite tai, kas jums teikia džiaugsmą, nustokite prieš save psichologiškai smurtauti. Būtinai atsirinkite žmones, su kuriais bendraujate, atveriate savo širdį. Suprantu, kad tai visiems seniai žinomos tiesos, bet dažnai jas užmirštame, tad verta tai kartoti daug kartų.

Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala, todėl kurkime tokias bendruomenes, kuriose kiekvienas žmogus būtų priimtas, išklausytas ir drąsinamas gyventi kokybiškesnį gyvenimą. Nesvarbu, kas tai būtų – įvairios organizacijos, mokymo įstaigos, klubai, būreliai... Taip sukursime stip­resnę valstybę ir padėsime numalšinti sielos skausmus.

Inesa SKAPAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt