Kodėl negalvojama apie įtraukųjį suaugusiųjų ugdymą?

Virginija Dambrauskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Rudens pradžia neišvengiamai susijusi su prasidedančiais mokslo metais. Kaip ir kasmet pasipila kalbos apie uždaromas mokyk­las šalies periferijoje ir mokyk­lų bei darželių trūkumą did­miesčiuose, apie mokytojų atlyginimus, mokinių maitinimą, apie aukštųjų mokyklų reitingus bei populiariausias studijų kryptis ir apskritai apie Lietuvos švietimo sistemą. O pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie įtraukųjį ugdymą, mokyklų ir aukštojo mokslo prieinamumą neįgaliesiems. Paieškojus galima rasti nemažai informacijos šia tema. Perskaitysime daug gražių ir teisingų žodžių: individualumas, kokybiškas ugdymas, lygybė, įtrauktis, pripažinimas, bendruomeniškumas ir pan. Kitaip tariant – labai daug gražios teorijos ir įsivaizdavimo, koks turėtų būti idealus ugdymo procesas.

Tačiau realybė šiek tiek kitokia. Ugdymo įstaigose fizinės aplinkos pritaikymas vyksta itin vangiai, trūksta kvalifikuotų specialistų, kurie gebėtų dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, o juk visa tai dar reikia integruoti į bendrą ugdymo procesą. Liūdniausia, kad įstaigų vadovai į tokius vaikus dažnai žiūri kaip ir papildomą naštą, kurios norisi atsikratyti. Tad iki gražios teorijos dar gana toli, bet tikrai džiugina, kad procesai, nors ir lėtai, juda į priekį.

Vis dėlto aš abejoju, ar tikrai visi specialiųjų poreikių turintys vaikai gali būti įtraukti į bendrą ugdymo procesą. Kartais tai gali būti sudėtingas procesas ne tiek pačiam vaikui, kiek jo bendramoksliams. Jei toks ypatingas vaikas su savo poreikiais stabdo bendrą klasės ugdymo procesą, ar verta daugumos interesus aukoti dėl vieno? Deja, bet ne visi specialiųjų poreikių turintys vaikai gali mokytis bendrojo ugdymo mokyklose, tai reikia pripažinti ir ieškoti kitokių būdų juos ugdyti ir integ­ruoti į bendruomenę. Įtraukusis ugdymas neginčytinai vertingas ir siektinas, bet, kaip ir visur, turi būti vietos išimtims.

Dar vienas liūdnas dalykas, kurį pastebėjau, yra tai, kad daug dėmesio skiriama jaunesniajai kartai – ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams bei studentams. Tačiau mokymasis vyksta visą gyvenimą ir jis gali būti labai įvairus. Ne kartą teko girdėti apie statistinius duomenis, kad labai daug darbingo amžiaus neįgaliųjų nedirba, nors ir yra taikomos įvairios užimtumo rėmimo priemonės. Man atrodo, kad toks aukštas neįgaliųjų nedarbo lygis yra dėl žinių ir išsilavinimo trūkumo. Juk dauguma vyresnio amžiaus neįgaliųjų, kurie turi negalią nuo vaikystės ar gimimo, nepatyrė įtraukiojo ugdymo, vadinasi, jų žinios ir komunikaciniai gebėjimai jau gali būti nepakankami šiuolaikiniame pasaulyje. O negalios ištiktiems vyresniame amžiuje sunku persikvalifikuoti ir įgyti naujų įgūdžių. Žinoma, būtų galima prisiminti, kad nevyriausybinės organizacijos dažnokai rengia visokius mokymus, kursus, o ir profesinės reabilitacijos paslaugomis galima naudotis, tačiau akivaizdu, jog šios priemonės neefektyvios. Tad, manyčiau, vertėtų susirūpinti ir suaugusių neįgaliųjų įtraukiuoju ugdymu (-si), o tai labai pagerintų ne tik jų socialinę ir finansinę padėtį, bet ir psichologinę būklę.

Yra ir dar viena, mano manymu, pamiršta, žmonių grupė, kuriai irgi praverstų ugdymas (-is). Tai neįgalių žmonių artimieji. Perdėta artimųjų globa, baimės ir žinių trūkumas itin neigiamai veikia negalią turinčius žmones. Juk dažnai būtent nuo artimųjų palaikymo ir net išprusimo priklauso neįgaliojo motyvacija bei ryžtas gyventi kokybiškai ir visavertiškai.

Šiandieninis pasaulis keičiasi labai sparčiai ir nuolatinis mokymasis yra būtinas, jei nenori likti visuomenės užribyje. Mokymasis ne tik suteikia naujų žinių, bet ir praplečia akiratį, suvokimą, leidžia susipažinti su naujais žmonėmis, suteikia naujų galimybių. Tad įtraukusis ugdymas (-is), kad atitiktų savo kuriamą gražią teoriją, turi būti prieinamas visiems, nepaisant amžiaus ar kitų rodiklių.

Virginija DAMBRAUSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt