Norėčiau kartu siekti bendro tikslo

Ričardas Dubickas.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

„Bičiulystę“ ir mano gyvenimo istoriją sieja labai svarbus įvykis – laikraštis įkurtas vos paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, o ją ginant Sausio 13-ąją patirtos traumos tapo mano negalios priežastimi. Vis dėlto mūsų keliai susikirto vos pieš porą metų.

Apie „Bičiulystę“ pirmą kartą išgirdau iš Lietuvos neįgaliųjų draugijos teisininkės Evelinos Kelmelienės. Buvau pradėjęs gilintis į viešojo transporto pritaikymo problemas Vilniuje ir kartu su LND atstove vykome į susitikimą su susisiekimo paslaugomis sostinėje besirūpinančios bendrovės vadovais. Kalbai pasisukus apie tai, kad reikia kuo daugiau viešinti neįgaliųjų savarankiškumą ribojančias problemas, Evelina papasakojo apie tai nušviečiantį „Bičiulystės“ laikraštį. Buvau neseniai įsitraukęs į neįgaliųjų judėjimą, jų teisių gynimą ir apie neįgaliųjų spaudą nieko nežinojau. Prisėdęs prie kompiuterio ir į Google paieškos laukelį įvedęs „Bičiulystės“ pavadinimą, nesunkiai patekau į laikraščio interneto svetainę, pradėjau skaityti straipsnius. Kai apie tai užsiminiau likimo bičiuliams, jie man parodė ir popierinį „Bičiulystės“ varian­tą – paaiškėjo, kad nemažai asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ narių jau seniai skaito šį laikraštį.

Netrukus sulaukiau ir „Bičiulystės“ redaktorės skambučio. Viešojo transporto prieinamumo problemos sudomino laikraščio žurnalistę ir ji paprašė kartu pasivažinėti miesto autobusais ir troleibusais, kad savo akimis įsitikintų, kaip rateliuose sėdinčiam žmogui sunku judėti viešuoju transportu. Po pusdienį trukusios akcijos, viešojo transporto problemas aptarėme sklaidydami dokumentus – tokį eksperimentą atlikau ne pirmą kartą ir jau buvau sukaupęs nemažai raštų, atsakymų. Biurokratija pas mus dabar tokia visagalė, kad jeigu neturėsi tavo žodžius patvirtinančio dokumento – popieriuko, vaizdo ar garso įrašo, niekas tavimi nepatikės.

Dokumentų, įrodančių transporto neprieinamumą, mano kaupiamame archyve netrūko. Bet šalia jų buvo ir kita žurnalistę sudominusi byla, liudijanti apie mano dalyvavimą Sausio 13-osios įvykiuose, negalią išprovokavusius sužalojimus, oficialius pranešimus, kad esu miręs (daug sovietinės valdžios į Afganistaną išsiųstų vaikinų iš tikrųjų namo negrįžo, bet man pasisekė, nors dokumentai to ir nepatvirtino – ypatingajame archyve buvo tik įrašas apie išvykimą, o kadangi grįžimo niekas neužfiksavo, padaryta išvada, kad žuvęs), vienas kitą paneigiantys Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduoti dokumentai...

„Bičiulystės“ žurnalistė buvo ne pirmoji, su kuria prisiminiau skaudžius savo gyvenimo įvykius, bet daugeliui užtekdavo mano pasakojimo, todėl nustebau, kad ji atidžiai domėjosi dokumentais, tikslinosi, dažnai perklausdavo, ne kartą ištardama: „Taip negali būti“. Daug ką galėjau įrodyti – mano sukaupti oficialių institucijų atsakymai, pareigūnų parašai, atrodo, išsklaidė abejones, vis dėlto nebuvau tikras, kaip visa tai atsispindės laikraštyje.

Vienas paskui kitą „Bičiulystėje“ pasirodė straipsniai „1991-ųjų sausį gynė Lietuvą, šiandien – žmogaus orumą“ ir „Į kelionę visuomeniniu transportu – kaip į mūšį“. Pirmiau nei aš juos pamatė ir elektroninę nuorodą atsiuntė bičiulis. Tai, ką perskaičiau – nenuvylė. Straipsniuose buvo akcentuojami faktai, cituojami dokumentai. Ir artimieji pasidžiaugė, kad pasirinktas pasakojimo būdas nekelia abejonių ir nepalieka vietos interpretacijoms, esą ligotas žmogus visko prisifantazavo.

Šis „Bičiulystės“ bruožas labiausiai ir imponuoja – informacija patikrinta, pagrįsta, jos straipsniais galima remtis ne tik susipažįstant su neįgaliųjų prob­lemomis, bet ir kreipiantis į valdžios institucijas. Todėl kai asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ imasi kokios nors akcijos ar iniciatyvos – rengia eitynes, neįgaliųjų problemas pristato Prezidentūroje, Seimo pirmininkui įteikia peticiją dėl stringančio Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo pasirašiusių žmonių sąrašus, organizuoja aplinkos, transporto prieinamumo tik­rinimo reidus ar pan. – visada kviečiuosi ir „Bičiulystę“. Mums svarbu, kad viskas būtų tiksliai užfiksuota, kad prireikus, pasitelkę laikraščio straipsnius, aukštiems pareigūnams galėtume priminti jų duotus pažadus. O ir jie, matydami, kad situaciją stebi žiniasklaidos atstovai, į viską žiūri rimčiau.

„Bičiulystė“ – svarbus įrankis ginant neįgaliųjų teises. Norėčiau ir toliau kartu siekti šio bendro tikslo.

Ričardas DUBICKAS

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt