Kas kaltas, kad mums vis dar nesiseka?

Virginija Dambrauskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Negalių būna pačių įvairiausių – matomų ir nematomų, sunkesnių ir lengvesnių, tačiau kiek tai lems mūsų gyvenimą ir jo kokybę, priklauso ne nuo negalios sunkumo, aplinkos prieinamumo ar kitų rodiklių, bet tik nuo mūsų pačių suvokimo ir požiūrio. Visi mūsų galėjimai ir negalėjimai pirmiausia atsiranda galvoje. Dabar itin daug kalbama apie neįgaliuosius, jų teises, galimybes, universalų dizainą, darbą, paslaugų ir mokslo prieinamumą, be to, atliekama daug visokių tyrimų, parodančių neįgaliųjų padėtį ir problemas. Tačiau, mano manymu, yra praleidžiamas labai svarbus aspektas – neįgaliųjų psichologinė būklė. Galima gyventi idealiausiomis sąlygomis, tarp tolerantiškų žmonių ir tobulų įstatymų, tačiau kol save įvardinsime „likimo nuskriaustais“, žiūrėsime į aplinką iš aukos pozicijos ir ieškosime kaltų, tol niekas nepagelbės – taip ir liksime atskira visuomenės grupė, vargšai, kuriems reikia gailesčio ir didesnių išmokų.

Kiekvienais metais ap­linka tampa vis prieinamesnė, po truputį, kartais su klaidomis, bet ji tikrai keičiasi į gerą. Ar nuo to miestuose padaugėjo judėjimo negalią turinčių žmonių, kuriems reikia to prieinamumo? Kasmet vis daugėja pritaikyto viešojo transporto. Kaip dažnai jame sutinkame neįgaliųjų? Įstatymai skatina neįgaliųjų įdarbinimą. Ar nuo to padaugėjo dirbančių negalią turinčių žmonių? Aukštosios mokyklos irgi vis labiau pritaikomos, kuriami net paramos fondai neįgaliems studentams. O ar dažnai girdime apie studijuojančius neįgaliuosius?

Negalią aš turiu jau labai seniai ir nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo stebiu, kaip viskas keičiasi. Keičiasi lėtokai, vis kur nors klupinėjame, vis dar negalime atsikratyti sovietinių reliktų ir priimti drąsių ar net kardinalių sprendimų, bet turime pripažinti, kad pokyčiai yra akivaizdūs. Tačiau negalią turintys žmonės vis dar nėra lygūs visuomenėje, jie vis dar yra asmenys, kurie kažko negali ir kuriems kažko reikia. Tai gal vis tik ne dėl aplinkos kyla problemos?

Visada sakiau ir sakysiu, kad mes esame neįgalūs tiek, kiek patys save tokiais laikome. Ir dažniausiai mūsų savivertei, o tuo pačiu ir požiūriui į negalią didžiausią įtaką turi patys artimiausi mūsų žmonės. Perdėtas artimųjų noras globoti, lepinti, saugoti ir gailėti daro labai blogą įtaką. Taip atsiranda aukos sindromas ir žmogus, kuris tiesiog kažko negali daryti, tampa „likimo nuskriaustuoju“. Vis dėlto kaltinti artimųjų irgi negalima. Kai ištisos kartos augo su tokiu požiūriu į negalią, nėra ko norėti, kad akimirksniu kažkas pasikeistų.

Aplinkos prieinamumo didinimas, įstatymų ir sistemos tobulinimas nepakeis neįgaliųjų padėties visuomenėje, kol nebus deramo švietimo ir psichologinės pagalbos neįgaliesiems ir jų artimiesiems. Švietimas – tai ne atmintinė, kokios išmokos ir lengvatos priklauso ar kaip reikės keisti mitybą. Turėtų būti sukurta sistema ir atitinkama metodika, kuri įgalintų ne tik negalią turinčius žmones, bet ir jų artimuosius adekvačiai vertinti esamą situaciją, pagelbėti sprendžiat psichologines problemas. Ne tik aplinkos prieinamumas ar išmokų dydis skatina neįgaliųjų savarankiškumą, aktyvumą, motyvaciją mokytis ir dirbti, bet pirmiausia gera psichinė ir emocinė sveikata. Kol mes patys savyje pirmiausia matysime negalią, o ne asmenybę, tol jokių ryškių pokyčių nebus. Prisiminkite – neįgalūs esate tiek, kiek patys save tokiais laikote.

Virginija DAMBRAUSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt