Šviesa ir tamsa

Angelė Rudžianskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

„Šiemet tokios Kalėdos, atleiskit, kitokių nebus, šiemet viskas kitaip, šiemet tylim prie tirpstančių žvakių“, – dainuoja R. Dambrauskas. Nepavyko surasti dainos žodžių autoriaus, bet jie labai atliepia mūsų šiandienos išgyvenseną. Dauguma mūsų 2020-ųjų virsmą į 2021-uosius tikrai išgyvensime prie tirpstančių žvakių. Žvakių šviesos sakralumas gali tapti gražiausia šio sunkaus laikotarpio dovana. Nekalbu apie Kūčių vakarienės stalą – pagal mūsų tradiciją žvakių šviesa visuomet apšviečia kalėdaičius ir senovinių patiekalų gausą baltos lininės staltiesės fone. Kartu su žvakės šviesa keliaujame ir per ilgą advento laikotarpį.

Sėdėjimas žvakės šviesoje yra pati pagarbiausia forma, kuria galime prisiliesti prie savo vidinio pasaulio. Žvakės šviesoje glūdi subtilumas. Šviesa nesibrauna į mūsų vidų. Ji, tiesiog būdama šalia, leidžia mums patiems atsargiai žvilgtelti savo vidun. Priverstinė ramybė ir buvimas namuose – tai didžiulė dovana mūsų vidiniam pasauliui atsinaujinti. Mes galime ilgai ir ramiai apžiūrinėti savo dvasinius turtus, atlikti tai, kam vis neturėdavome laiko: atleisti, suprasti, paleisti, prisijaukinti, nurimti, medituoti ar galiausiai susitvarkyti namus ir pasigaminti maisto. Išradingai laukiame Kristaus gimimo, nes su juo, viliamės, atkeliaus palengvėjimas. O jei neateis?

Gimimas yra išrinktųjų dalia. Tai galioja kalbant tiek apie Jėzaus Kristaus gimimą, tiek apie mūsų pačių. Niekas neatsiradome Žemėje atsitiktinai. Prieš milijonus metų jau buvo rengiamasi mūsų atėjimui į šį pasaulį. Kiek­vienas atnešame pasauliui savo patirtį. Jei kas nors kitas galėtų atnešti tai, kas per mus skirta, mūsų čia nebūtų. Niekas mūsų neklausė, ar mes pritariame savo atėjimo vizijai, juolab niekas iš mūsų nesisielojo, kad atkeliaus į žemę. Tad kodėl mes taip išgyvename dėl savo išėjimo, kurio negalime nei suplanuoti, nei pakeisti? Ir ar taip eikvodami savo energiją ir laiką veltui nešvaistome dovanų, kurių dalinti buvome pasiųsti? Niekas negali mūsų apsaugoti nuo mirties. Valdžia, jos struktūros ir net sveikatos apsaugos sistema yra bejėgės. Jos gali mumyse sukurti saugumo ar nesaugumo jausmą, bet neturi jokios galios apsaugoti nuo mirties. Tiesa, jų galioje – priversti mus bijoti, iracionaliai suprasti ir įvertinti susidariusią padėtį. Ir jie tai jau padarė.

Kasdien didėjantys susirgusių bei mirusių skaičiai daugumoje mūsų pasėjo baimę, kuri baigiasi panikos priepuoliais. Ir nors suprantame, ko siekiama tokia statistika, labai retam pavyksta nusiraminti. „Ramybė Jums“, – per kiekvienas šv. Mišias kartojami Jėzaus žodžiai – tai nėra tik proga linktelti galvą šalia stovinčio kaimyno pusėn. Ramybė yra mūsų fizinės ir dvasinės sveikatos pagrindas. Mokslininkai nustatė, kad tik ramybės būsenoje stiprėja mūsų imunitetas, ramiai auga ir dauginasi už organizmo imuninę sistemą atsakingos ląstelės, žmonių populiariai vadinamos baltaisiais kraujo kūneliais. Baimė šį procesą blokuoja, todėl kuo daugiau bus negatyvios statistikos, tuo daugiau ir sergančiųjų. Mes paniškai bijome ne tik susirgti, bet ir mirti. Jei išmoksime nebijoti mirties, suprasime, kad nereikia nieko bijoti. To mus mokė ir Dievo sūnus. Žvilgsnis į savo mirties veidą gali suteikti gyvenimui laisvę.

Kiek nedaug mums duota laiko, o iššvaistytas laikas – tai viena iš gyvenimo netekčių. Kaip dažnai užuot gyvenę, mes tik ruošėmės gyventi. Mes turime nuoširdžiai pamilti vienas kitą, o kartu ir mūsų planetą Žemę. Atėjo metas susirinkti šiukšles: iškuopti savo vidų ir nustoti bjauroti aplinką. STOP! Ir jei net šis laikotarpis nesulaikys mūsų rankos beatodairiškai kertant miškus, teršiant vandenį bei orą, naikinant gyvūnus, mėtant šiukšles miškuose, gat­vėse bei pievose, – mirties bus nesąžininga bijoti, mes ją prisišauksime daug greičiau nei buvo mums skirta gimstant. Šiems darbams atlikti gyvenimo taupyk­lėje turime tik tylią, labai prasmingą ir pokyčius nešančią dieną tirpstančios žvakės šviesoje…

Angelė RUDŽIANSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje