* * *
Visais laikais gyvenimas buvo sudėtingas. Toks jis ir mūsų dienomis. Žinoma, dalį grėsmių sukuriame patys. Norėdami sužinoti, pamatyti, patirti, skubame gyventi. Dažnai rizikuojame, peržengdami saugumo ribas. Rekomendacijos gyventi lėčiau, įsiklausant į save, į aplinką, pasveriant savo darbus, dažnai suvokiamos lyg pertekliniai ženklai kelyje į tikslą. Ir kas gali mus įtikinti gyventi kitaip, sustabdyti? Juk jaučiamės laisvi, norime patys viską išbandyti!
O gyvenimas ima ir parodo tamsiąją savo pusę. Dar visai neseniai didžiausios problemos buvo, kaip atsisakyti plastiko, kaip išvengti ekonominės krizės, kaip sustabdyti klimato kaitą.
Ir štai tolimoje Kinijoje į žmonių gyvenimus įsiveržė nauja grėsmė – virusas. Suteikėme jam vardą, bet dar nepažinome. Raminome save, kad žmogaus ir viruso kova vyks toli. Virusų aplink mus daug – viskas atrodė suvaldoma. Juk tiek daug mokslo pasiekimų, tiek daug technologijų turime! Tačiau nepažinta jėga įžūliai ėmė kėsintis į mūsų gyvenimus, į žmonijos egzistavimo pamatus.
Užkratas buvo greitesnis už mūsų pastangas jį įveikti. Yra mąstančių, kad tokia natūrali gamtos atranka – žmonių Žemėje jau per daug. Kiti gi teigia, kad virusui skiriame pernelyg daug dėmesio, juk jis savo pasekmėmis panašus į gripą. Bet tik panašus. Ir tai klaidina, o mirčių šleifas retina žmonių gretas ir augina nerimą. Suprantame, kad byra pamatai, kuriuos laikėme saugiais. Natūralu, kad ieškome išeities. Kartais, neigdami situaciją, elgiamės savaip – ir ką jūs man?! Tokia būna reakcija į stresą. Na, o kiti prisimena istorines patirtis ir beatodairiškai nerizikuoja gyvenimu. Suprantame, kad reikia įsiklausyti į tai, ką sukaupė žmonijos patirtis. Turime sustoti, įsiklausyti, pamąstyti.
Aktorius, režisierius Valentinas Masalskis pataria tapti nuolankesniais, sako, kad „mes turime vieną kartą išmokti paklusti tai situacijai, į kurią <...> patenkame.“ Taip, turime paklusti reikalavimams, kad išsaugotume savo ir kitų gyvybes. Dar V. Masalskis pataria „gerbti ligą ir jai paklusti, <...> susitaikyti su tuo ir nebandyti jos nugalėti.“ Tačiau ar iš tiesų turime prarasti natūralų siekimą išgyventi, jeigu liga surakina visam gyvenimui? Manau, kad jei yra net ir nedidelė sėkmės tikimybė, reikia ieškoti išeities. Net nesitikint greitų pergalių, nereikia nuleisti rankų. Kitaip niekada nesužinosi, ką gali tu, ką gali dėl tavęs kiti.
Galime kažko išmokti iš bet kurios situacijos, net ir iš ligos ar negalios. Kuo daugiau apie jų „kaprizingą“ prigimtį sužinome, tuo drąsiau ieškome išeities. Ne visada pasveikstame, bet jei randame susikalbėjimo su liga būdus, pasidžiaukime – laimėjome gal pusę mūšio. Po tokios pergalės nesinori verkšlenti. Turime ne vieną motyvą gyventi ir jau esame sustiprėję tiek, kad galime tiesiog pasijuokti (net iš savęs) ar pajuokauti, kai sunku pripažinti savo klaidas ar nesėkmes kelyje į pergalę. Juk ir iš jų kažko išmokstame – nuraminti ir motyvuoti save ar į viską pažvelgti iš kitos perspektyvos.
Ateina diena, kai supranti, kad gali padėti ne tik sau, kai daliniesi savo gyvenimo su liga istorija, patarimais. Jei esi susidraugavęs su savo liga, pasirinkęs savo gyvenimo būdą, gali pasitarnauti kitam, padėti jam emociškai ir fiziškai. Kiekvienam svarbi palaikymo grupė, kurioje gali būti ir tu! Juk jau radai atsakymus į savo klausimus, susiformavai požiūrį į gyvenimą. Jei vis dar kyla abejonių, klausk, juk žinai – kvailų klausimų nėra.
Per jausmus, su kuriais galiausiai išmokstame tvarkytis, per elgesio motyvus ir ritualus, padedami gydytojų ir artimųjų, galiausiai priartėjame prie būsenos, kai jaučiamės paėmę ligą į savo rankas. Vis tik viename gyvenimo kamputyje ji snūduriuoja. Būna kivirčų su ja, būna ankšta, būna nepatogu. Tikiu, kažkada suprasime, kaip toli nukeliavome susitaikymo su savo liga link. Prisiminkime: kažkada sustojome pamąstyti, kaip gyvensime. Sustojome, bet nesusitaikėme su liga ar negalia, nenusileidome jai, o susidraugavome – gyvename kartu. Ir kasdien ieškome atsakymų, išeičių. Toks mūsų gyvenimas!
Violeta NEIMONTAITĖ