Uždraustas savarankiškumas

Virginija Dambrauskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Namai ir darbas – vieni svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime. Namai – tai vieta, kur tau gera ir patogu, kur grįžti po dienos darbų ir gali jaustis ramus bei saugus. Darbas – tai galimybė realizuoti savo potencialą ir, žinoma, užsidirbti pinigų, kurie suteikia laisvę rinktis. Namai ir darbas ypač svarbūs žmonėms, turintiems negalią. Tai įgalina juos būti savarankiškais, nepriklausomais nuo artimųjų ar valstybės išmokų, daro lygiaverčiais visuomenės nariais.

Aš irgi norėčiau būti savarankiška, dirbti ir nuo nieko nepriklausyti. Deja, negaliu. Ne todėl, kad neleidžia sveikata ar trūksta motyvacijos. Aš noriu ir galiu dirbti, turiu reikiamų kompetencijų bei patirties, net žinau, kaip susirasti darbą. Bet jei pradėsiu dirbti, tapsiu... bename. Dabar aš gyvenu mažame, bet jaukiame butuke, kuris yra pritaikytas mano poreikiams, nieko nedirbu ir esu statistinė pašalpų gavėja. Paradoksalu, tiesa?

Reikalas tas, kad aš gyvenu socialiniame būste. Beveik prieš 15 metų, kai savivaldybė man suteikė teisę gyventi socialiniame bute, aš buvau tokia laiminga: pradėjau gyventi savarankiškai, nuo nieko nepriklausiau, dirbau. Tai tęsėsi keletą metų. Gyvenant socialiniame būste kas tam tikrą laiką reikia deklaruoti savo turtą ir pajamas. Jeigu neviršiji nustatytų normų, ramiai gyveni toliau, o jei viršiji – tau padidina nuomos mokestį. Viskas kaip ir logiška – jei dirbi, užsidirbi ir didesnei nuomai. Ėjo metai, keitėsi įstatymas, tvarkos, aprašai, normos ir štai prieš kelerius metus buvo nuspręsta, kad jei pajamos ir turtas viršys nustatytas normas ilgiau nei trejus metus iš eilės, teisė gyventi socialiniame būste bus atimta.

Atrodytų, nereikia viršyti nustatytų normų ir viskas bus gerai. Tačiau į deklaruojamas pajamas yra įtraukiami ne tik uždirbami pinigai, bet ir gaunama neįgalumo pensija. Tad aš galiu užsidirbti ne daugiau kaip 300 Eur per mėnesį. Taip, tai irgi pinigai, bet aš galėčiau užsidirbti keturis ar penkis kartus daugiau. Didėtų mano perkamoji galia, pirkčiau daugiau paslaugų, mokėčiau daugiau mokesčių, taip pat ir didesnį nuomos mokestį. Bet taip negalima.

Žinoma, kas nors pasakytų, kad galiu gyventi kitur. Tačiau būstui nusipirkti bankai man paskolos neduoda, nes negaunu pakankamai pajamų, o nedirbu, nes iš socialinio būsto išmes greičiau nei užsidirbsiu nuosavam būstui. Išsinuomoti irgi negaliu, nes koks nuomotojas leis perdarinėti butą – platinti duris ar gręžioti sienas porankiams?

Suprantu, kad įstatymas ir visi susiję aprašai sudaryti taip, kad žmonės negalėtų piktnaudžiauti valstybės teikiama pagalba. Tačiau tai, kas tinka negalios neturintiems žmonėms, kuriems nesvarbu, kokiame aukšte jie gyvena ar kokio pločio yra durys, neturėtų būti taikoma neįgaliesiems. Ne tik aš, bet ir daugelis kitų žmonių, turinčių negalią, gyvena socialiniame būste būtent todėl, kad jis yra pritaikytas jų poreikiams, suteikia galimybę laisvai judėti, būti savarankiškiems. Tačiau valdininkų suvokimu, galimybė dirbti į savarankiškumo sąvoką neįeina.

Kartais atrodo, kad socialiniai būstai savivaldybėse yra tarsi kažkoks nesusipratimas ar darbas, kurio niekas negali pabaigti. Vilniaus miesto savivaldybė kažkada pastatė visą kvartalą socialinių namų, kurių pirmi aukštai pritaikyti žmonėms su judėjimo negalia. Namus pastatė, o su visu kitu susitvarkyti nepavyko... Automobilių stovėjimo vietos buvo sutvarkytos tik po daugybės raštų, rūsiu naudotis galimybės nėra, taip pat ir pažiūrėti elektros skaitiklių rodmenų, žiemą net šiukšlių išsinešti neįmanoma, nes konteinerius perkėlė į kitą gatvės pusę, o sniegą nuo takų nuvalyti pamiršo... Tai tiek to savarankiškumo ir integracijos.

Nors bala nematė tų visų smulkių nesklandumų – galiu paprašyti kaimynų, kad išneštų šiukšles ar nurašytų skaitiklių duomenis. Tačiau aš noriu dirbti, noriu važiuoti į darbą, bendrauti su žmonėmis, realizuoti savo potencialą ir užsidirbti pinigų. Tiek, kiek noriu, o ne tiek, kiek galima. Noriu būti savarankiška visomis įmanomomis šio žodžio prasmėmis.

Apie problemas, kylančias žmonėms su negalia, kurie gyvena socialiniuose būstuose, žino tiek valstybinės įstaigos, tiek nevyriausybinės organizacijos. Tačiau metai eina, o niekas nesikeičia. Suprantu, kad žmonių, susiduriančių su panašiomis problemomis, tikriausiai yra nedaug, tačiau ir problema nėra tokia, kuriai išspręsti reikia rengti referendumą ar keisti Konstituciją. Tereikia mažos įstatymo pataisos ir keliomis dešimtimis statistinių bedarbių bei pašalpų gavėjų būtų mažiau. Labai tikiuosi, kad naujoji valdžia pagaliau įgyvendins pokyčius šioje srityje.

Virginija DAMBRAUSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje