Trigubas karantinas arba sniego gniaužtuose

Angelė Rudžianskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Kiekvieną rytą, atidariusi namo duris, skaičiuoju kieme atsiradusius juodus lopinėlius. Jie – būsima mano galimybė judėti. Labai pasigailėjau vasarą neįsigijusi hibridinio ar elektrinio varytuvo – šią žiemą jis būtų tik­rai padėjęs.

Panašiai įkalinti jautėsi ir daugiabučiuose gyvenantys judėjimo negalią turintys žmonės – apsnigti pandusai, keltuvai ir šaligatviai tapo didžiule kliūtimi. Žinoma, būtų netiesa sakyti, kad tokia žiema mus užklupo pirmą kartą, bet pandemijos karantino fone, kai ribojamas net artimų žmonių atėjimas, tokia padėtis daug kam buvo tragiška. Praėjusių dviejų mėnesių situaciją aš įvardinčiau trigubu karantinu: tai buvo socialinė, medicininė ir politinė atskirtis.

Politinės atskirties laukas – tai Vyriausybės priimami apribojimai, kurių mums, savo šalies piliečiams, privalu laikytis. Medicininės atskirties laukas labai platus – nuo negaunamų įprastinių paslaugų iki visiško COVID-19 nesergančio žmogaus poreikių ignoravimo. Na, o socialinė atskirtis, be bendravimo tarp giminių, pažįstamų bei socialines paslaugas teikiančių asmenų, apima ir minėtą sniego problemą. Kaip reikėtų elgtis šioje situacijoje: ieškoti kaltų ar bandyti pačiam ją spręsti? Turbūt reikėtų daryti ir vieną, ir kitą. Dauguma mūsų turime artimų žmonių, vadinamąją „palaikymo komandą“, panašiose situacijose jų pagalba ir būdavo svarbiausia. Deja, karantino fone daug kam ji tapo nepasiekiama. Na, o jei dar esate priskirtas prie „rizikos grupės“, jūsų nelankyti, jūsų pačių labui, buvo pagirtinas elgesys...

Kadangi viena gyvenu sodyboje, visus nepatogumus patyriau asmeniškai. Nors seniūnas puikiai žino mano situaciją, nesulaukiau nė vieno nei jo, nei seniūnijos socialinio darbuotojo skambučio. Kodėl? Todėl, kad neskambinau, neprašiau. Tai tiesa, nes dauguma mūsų galvojame, kad kažkas savaime mus atsimins, paskambins, pasisiūlys padėti. Gal kada ir bus tokia situacija, bet ne šiandien. Aš stebiu, kaip gyvena mano kaimo socialiai remtini, niekur nedirbantys žmonės. Jie ne prašo, o reikalauja, nes labai gerai žino savo teises. Jiems atveža malkų, net telefono korteles bei jų papildymus nuperka ir t.t.

O prašyti sunku, nes reikia turėti labai stiprią nervų sistemą, idant sulauktum teigiamo atsako. Nesvarbu, ar jūsų namas priklauso miesto komunaliniam ūkiui ar bendrijai, ten dirbantys kiemsargiai panduso nevalys, nes jiems nepriklauso, – taip mane informavo komunalinio ūkio atstovas. Tą patį patvirtino aplinkos ir būsto pritaikymo asociacijos vadovas – panduso ir išorinio lifto priežiūra, neskaitant jo gedimų, yra paties vartotojo pareiga.

Pagalbos nesulauksite net jei kas mėnesį sąžiningai mokate už namo aplinkos tvarkymą. Atšilus orui nuo stogų šliaužiančios sniego lavinos krinta ant pandusų, atvirų keltuvų bei platformų. Ir šioje situacijoje mes tampame nesusikalbėjimo bei nenoro matyti situacijos, kuri yra viso namo gyventojų problema, įkaitais. Viena moteris, kurios pandusas nusileidžia į šaligatvį, skundėsi, kad nedideliu traktoriumi valantis šaligatvį vairuotojas panduso gale palieka didžiausią kalną sniego, o paprašytas atkasti užverstą panduso galą atšauna: „O man taip patogu.“ Ir taip visą žiemą. Panašiai valant automobilių aikšteles sniegu užverčiami ir automobiliai, tarp jų ir neįgaliųjų. Taip atsikasinėdamas savo automobilį Vilniuje šią žiemą mirė mūsų bendruomenės narys...

Kita šios problemos pusė yra miesto infrastruktūros nepriežiūra. Nebuvo valomi ir į valstybines įmones bei medicinos įstaigas vedantys pandusai. Dauguma sunkias kliūtis dėl sniego patyrusiųjų privalėjo grįžti atgal į namus, nes, kaip visada: įstaigos budintys nežino, kur raktas nuo durų, neturi kastuvo ar nėra kiemsargio.

Įvertinę visas šias situacijas, dauguma vyresnio amžiaus neįgaliųjų šį snieguotą periodą net nebandė važiuoti iš namų. Tie keli mėnesiai karantino bei sniego arešto labai pablogino visų mūsų psichologinę savijautą. Kartą net pati sąmoningai įsijungiau dulkių siurblį-robotą, kad bent kas judėtų aplinkoje, sukurdamas bendrystės jausmą, o kai jis dar ir „kalbėti“ pradėjo, nusišypsojau...

Nukastas takas ar kieme stovintis automobilis, net jei tuo metu ir negalite jais pasinaudoti, suteikia psichologinį komfortą – galimybę. Nesame išpaikinti nei likimo, nei aplinkos, tad net mažytė smulkmena, jau nekalbant apie prie įstaigų nuvalytus pandusus, suteikia nedidelę viltį, kad mūsų nepamiršo, kad esame laukiami...

Angelė RUDŽIANSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje