Kodėl nesinaudojama ekspertų patirtimi?

Irmina Beneševičiūtė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Viešoje erdvėje dažnai girdime, kad negalios paliesti žmonės yra neįgaliųjų gyvenimo ekspertai, geriausiai žino šiai socialinei grupei kylančias problemas. Tačiau ar visada sprendžiant jų problemas laikomasi pricipo „Nieko apie neįgaliuosius be neįgaliųjų“?

Socialinę politiką formuojančios ir ją vykdančios institucijos, bendruomenės, NVO skirtingai mato neįgaliųjų prob­lemas, o dirbant pavieniui, ne sutelktai, neretai nesusikalbama. Neįgalaus asmens dalyvavimas šiame procese yra tiesiog būtinas. Deja, jie ne visada įtraukiami.

Ribotą neįgaliųjų dalyvavimą sprendimų priėmimo procese lemia daug veiksnių. Kliūtimi gali tapti, pavyzdžiui, nepritaikyta aplinka – kai fiziškai sunku patekti į pastatus, neįgalus asmuo tiesiog negali dalyvauti sprendžiant jam aktualias problemas.

Labai svarbus ir nepasitikėjimas negalią turinčiu žmogumi, jo kompetencija, prob­leminės situacijos išmanymu. Neįgaliajam tenka belstis į įvairių įstaigų ar institucijų duris ir patirti socialinę politiką formuojančių, ją vykdančių institucijų atstovų biurokratizmą, o kartais – ir socialinio jautrumo stoką. Jeigu neįgaliu žmogumi nepasitikima, nemanoma, kad galima kartu siekti spręsti problemas, koks gali būti neįgaliųjų interesų atstovavimas bendruomenės, NVO, savivaldybių, institucijų lygmenimis?

Dar viena problema – galių nelygiavertiškumas, kai susiduriama su įvairiose srityse viską suprantančiais specialistais, jų įtaka priimamiems sprendimams. Žmonių su negalia balso nepaisoma, jis nelaikomas lygiateisiu ir lygiaverčiu. Tenka paklusti ir sutikti su galias turinčiais institucijų atstovų sprendimais. Taigi tokiais atvejais neįgalieji lieka nesuprasti, daroma prielaida, kad jų poreikiai tarsi nėra pakankamai svarbūs. Visa tai lemia ir motyvacijos veikti stoką, nes žmogus tiesiog nebetiki, kad jis gali būti išklausytas ir suprastas.

Visų suinteresuotų pusių (NVO, institucijų atstovų, paties neįgalaus asmens) įsitraukimas į problemų sprendimo procesus – tai platus požiūris visiems žvelgiant iš įvairių kampų, ieškant problemos sprendimo būdų. Neįgaliųjų įsitraukimas į sprendimų priėmimą problemiškai situacijai suteikia daug spalvų ir atspalvių. Tai reikšmingas žingsnis, padedantis siekti rezultatų.

Sprendžiant neįgaliųjų prob­lemas, formuojant pagalbos sistemą žmonės su negalia į šį procesą turi būti įtraukti kaip ekspertai. Tai padėtų ne tik greičiau rasti tinkamus sprendimus, bet ir ugdytų dialogo kultūrą tarp institucijų, bendruomenių ir negalią turinčių žmonių, skatintų pozityvias nuostatas į negalią.

Negalią turinčių asmenų įtraukimas į dialogą, įsiklausymas į jų nuomonę labai svarbus ilgai izoliacijoje gyvenusiems žmonėms. Tai svarbus žingsnis, įgalinantis ir pačius neįgaliuosius kooperuotis savo bendruomenėse, siekti tikslų inicijuojant veiklas, viešinant esamas prob­lemas. Tuo pačiu ugdoma lyderystė, skatinama atstovauti ne tik savo, bet ir kitų interesams.

Neįgaliųjų NVO taip pat dažniausiai dalyvauja tik politikos įgyvendinimo procese (kitaip tariant, vykdo kas nuspręsta), o ne formuojant negalios politiką valstybės ar vietos savivaldos lygmenimis, todėl neįgaliesiems tenka už savo žmogaus teises kovoti pavieniui. Kita vertus, yra labai aktyvių NVO, išsakančių žmonių su negalia problemas. Tačiau atstovauti neįgaliųjų interesams turint ribotus finansinius išteklius joms taip pat nelengva.

Viešojoje erdvėje daug kalbama apie žmogaus teises, priimta nemažai įvairių įstatymų, reglamentuojančių neįgaliųjų teisių gynimą ir pagalbą. Negalima nuneigti jų svarbos, tačiau taip pat būtina suprasti, jog visi įstatymai turi būti įgyvendinami praktikoje, kad neįgaliajam būtų užtikrinta gyvenimo kokybė, kad jis gautų paslaugas ten, kur gyvena.

Žmogaus teisės prasideda nuo pagarbos kitam žmogui. Negalios paliestų asmenų įtrauktis į visuomenę ir jos sėk­mė – tai žmogiškumas ir nuoširdumas santykiuose, nemenkinant kito orumo, bendro sutarimo ieškojimas sprendžiant problemas, įsiklausymas į kito žmogaus nuomonę ir jos vertinimas. Problemų sumažės, kai nustosime konkuruoti tarpusavyje, o pradėsime dirbti dėl bendro tikslo – pagalbos jos reikalingam žmogui. Nepamirškime, kad žmonės su negalia yra asmenybės, kūrėjai, inovacijų nešėjai, pokyčių savo bendruomenėse formuotojai.

Irmina BENEŠEVIČIŪTĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje