Žodžiai gali ir žeisti, ir diskriminuoti

Kristina Dūdonytė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Žodžiai, kuriuos renkamės, kai kalbame apie žmones su negalia, turi didelę reikšmę, nes būtent kalba formuoja mūsų suvokimą apie pasaulį. Laikui bėgant negalios kalba keitėsi, o terminai, kurie buvo vartojami prieš kelerius metus, dabar jau nebepriimtini. Todėl svarbu daugiau kalbėti apie terminus, kurie yra tinkami naudoti kalbantis ir su žmonėmis, turinčiais negalią, ir apie juos.

Žodžiai negalia, neįgalusis yra prigiję Lietuvoje ir oficialioje, ir praktinėje vartosenose. Taip vadiname vienokių ar kitokių sutrikimų turinčius asmenis. Tačiau ar iš tiesų įvyko esminis perėjimas nuo žeminančio prie pagarbaus negalią turinčio asmens įvardijimo, kai žodį invalidas pakeitėme į neįgalusis? Tikrai ne. Vartodami žodį neįgalusis mes tarsi kalbame apie nugalintą, išgalintą žmogų. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje naudojama asmens su negalia arba negalią turinčio asmens sąvoka – asmens dimensija laikoma pagrindine, o negalia arba sutrikimas – antrine. Todėl terminas asmuo su negalia arba negalią turintis asmuo yra kur kas priimtinesnis nei neįgalusis. Taigi galime sakyti asmuo su judėjimo negalia, asmuo su regos negalia, klausos negalią turintis asmuo, asmuo, kuris naudoja alternatyvų bendravimo metodą, ir pan.

Vis pasitaiko, kad sakoma autizmu, cerebriniu paralyžiumi sergantis žmogus. Autizmu ar cerebriniu paralyžiumi nesergama, nes tai ne ligos. Nuo autizmo ar cerebrinio paralyžiaus nėra vaistų, nemirštama, nepasveikstama, jie tiesiog yra. Dažnai girdime sakant daunas, autistas ar autistukas, o tai man primena globėjišką požiūrį į negalią. Geriau sakykime autistiškas vaikas arba žmogus su Dauno sindromu bei žmogus su cerebriniu paralyžiumi.

Taip pat dažnai matomi ir girdimi netinkamai vartojami terminai proto/psichikos negalia. Protas ir intelektas nėra tas pats. Yra daug intelekto negalią turinčių, bet labai protingų žmonių, taip pat ir labai aukšto intelekto, bet neprotingų. Konvencijoje minima psichikos negalia. Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių komitetas siūlo vartoti naują psichosocialinės negalios terminą – jis pabrėžia socialinę psichikos sveikatos prigimtį. Todėl geriau vartokime intelekto ir/ar psichosocialinė negalia.

Taip pat reikėtų nustoti vartoti specialiųjų poreikių terminą, kai kalbame apie negalią turinčius žmones. Jų poreikiai yra tokie patys, kaip ir visų žmonių. Kiekvienas vaikas turi, tarkime, individualių mokymosi poreikių, kurie priklauso ne nuo negalių, bet nuo kiekvieno vaiko individualių gebėjimų, lūkesčių ir svajonių. Šiuo atveju siūlyčiau vartoti terminą poreikiai tinkamam sąlygų pritaikymui. Tinkamas sąlygų pritaikymas – būtini ir tinkami pakeitimai, kurių reikia siekiant užtikrinti žmonėms su negalia galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais asmenimis. Mes dar nesuvokiame, kad tas „lygiai su kitais“ priklauso nuo visuomenės (taip pat ir visų lygių valdžios), kuri turėtų investuoti į visas reikiamas pagalbas, kad žmogus su negalia turėtų lygias galimybes.

Kiti svarbūs terminai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį yra integracija ir įtrauktis. Jie negali būti keičiami vienas kitu, nes labai skiriasi. Integracija – tai procesas, kurio metu žmogus prisitaiko prie visuomenės, o įtrauktis – tai visuomenės kaitos procesas, į kurį įtraukiami visi, nepriklausomai nuo jų tam tikros būsenos ar sutrikimo. Todėl šiuo metu ir turime labai sparčiai ruoštis įtraukiam (ne integruotam) ugdymui.

Netinkama kalba gali atstumti žmones arba įžeisti, ji gali būti kliūtis visapusiškam ir prasmingam dalyvavimui visuomenėje. Žeminanti arba netinkama kalba gali netgi reikšti diskriminaciją. Priimdami kalbą, kuri pripažįsta įvairovę, prisidėsime prie žmogaus teisių negalios modelio stiprinimo ir prie įtraukesnės Lietuvos kūrimo.

Kristina DŪDONYTĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje