* * *
Teisė į savarankišką gyvenimą negalią turintiems žmonėms yra viena pagrindinių ir reikšmingiausių. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnyje įtvirtinta, kad visi žmonės su negalia turi lygias teises gyventi savarankiškai ir būti įtraukti į bendruomenę, laisvai priimti sprendimus ir kontroliuoti savo gyvenimą.
Savarankiškas gyvenimas – tai galimybė naudotis transportu, informacijos ir komunikacijos priemonėmis, gauti asmeninę pagalbą, turėti gyvenamąją vietą, kasdienę dienotvarkę, įpročius, tinkamą darbą, asmeninius santykius, drabužius, mitybą, rūpintis savo higiena, gauti sveikatos priežiūros paslaugas, užsiimti religine ir kultūrine veikla bei turėti lytines ir reprodukcines teises. Taigi, asmuo turi turėti galimybę spręsti apie visus savo gyvenimo aspektus.
Mūsų šalyje vis dar veikia neveiksnumo institutas, nors Lietuva yra įpareigota jo atsisakyti. Neveiksnumas yra diskriminacinė teisinė nuostata, ribojanti asmenų, turinčių intelekto ar psichosocialinę negalią, sprendimų priėmimą ir pasirinkimus dėl jų realios ar tariamos „nekompetencijos“ – manoma, kad jie negali priimti „gerų“ ir „teisingų“ sprendimų. Tai reiškia, kad už asmenį sprendžia kiti žmonės (šeimos nariai, sveikatos specialistai, socialiniai darbuotojai, globėjai). Neveiksniu pripažintas asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių: teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, kreiptis į teismą. Faktiškai toks asmuo neturi teisės spręsti, kaip tvarkyti savo gaunamus pinigus. Intelekto negalią turintis žmogus negali sudaryti jokių sandorių banke. Net jei prireikia prasitęsti banko kortelės galiojimą, vienas iš tėvų (kadangi dažniausiai globėju būna paskiriami tėvai) turi eiti kartu.
Tiesa, po 2016 m. Lietuvoje įvykusios „neveiksnumo reformos“ diskriminacinis neveiksnumo institutas šiuo metu „sušvelnintas“ iki dalinio neveiksnumo (nustatomas neveiksnumas tam tikroje srityje, pvz., mokant už komunalines paslaugas, sudarant paskolų, vartojimo kredito sutartis, nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo, disponavimo sutartis, tvarkant su paveldėjimo santykiais susijusius klausimus ir t. t.).
Iš žmogaus teisių perspektyvos neveiksnumo institutas turi būti pakeistas žmogaus teisėmis grįsta galimybe asmenims, turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią, patiems išreikšti savo valią ir pageidavimus bei spręsti dėl savo gyvenimo teikiant reikiamą pagalbą. Tokią galimybę sukuria pagalbos priimant sprendimus modelis, minimas Konvencijos 12 straipsnyje. Čia reikšmingas vaidmuo tenka socialiniams darbuotojams. Jie gali padėti surasti informacijos šaltinius, objektyviai ir suprantamai pateikti informaciją, nukreipti asmenį pasitarti su artimaisiais ar autoritetais, padėti pasirinkti. Teikiant šią pagalbą turi būti skiriama dėmesio asmens norams, jis atidžiai išklausomas, jam padedama suformuluoti bei išreikšti savo nuomonę. Gaudamas tokią pagalbą žmogus su intelekto ar psichosocialine negalia gali lengviau susitvarkyti iškilusius rūpesčius. Ypač sudėtingi turtiniai klausimai. Tarkim, daug sprendimų tenka priimti, jei miršta kažkuris iš tėvų: reikia spręsti dėl laidotuvių, dėl tėvų skolų, buto pardavimo ir pan. Pagalbininkai gali suskaidyti sudėtingus sprendimus į mažesnius ir paprasčiau suprantamus, padėti susidaryti planą ir nuosekliai jį vykdyti.
Šiuo metu Lietuvoje yra pradėta teikti pagalba priimant sprendimus bandomojo projekto rėmuose. Tačiau akivaizdu, kad nesukūrus mechanizmo, ypač nepanaikinus diskriminacinių Civilinio kodekso nuostatų, jokio sisteminio pokyčio pagalbos priimant sprendimus srityje tikėtis neverta. Teisingumo ministerija planuoja visiškai atsisakyti neveiksnumo tik 2023 metais.
Kristina DŪDONYTĖ
