* * *
Natūraliai nei mūsų planetoje Žemėje, nei visatoje laiko sąvokos nėra. Todėl dažnai žmonių vartojama frazė „neturiu laiko“ skamba nelogiškai ir net juokingai. Kaip galima turėti (ar neturėti) tai, ko nėra? Analizuodama įvairias gyvenimo situacijas, priėjau prie išvados, kad frazė ,,neturiu laiko“ nieko bendro neturi su laiku. Drįsčiau teigti, kad ji priklauso psichologijos sričiai. Dažnai mes neturime laiko kažkam konkrečiam: priešais stovinčiam ar kitoje telefoninio ryšio pusėje esančiam žmogui, kažkokiai veiklai ar knygai... Ištaręs šią frazę savo pašnekovui žmogus pirmiausia susireikšmina, atseit, tu čia visokiais niekais užsiiminėji, o aš tam neturiu laiko. Tarkim, pažįstamas ar artimas žmogus mus pakviečia prisijungti prie žygio, kelionės, išvykos į gamtą. Įvertinę, kiek tas asmuo yra mums svarbus, ar jis, jo draugai, pomėgiai atitinka mūsų susikurtą standartą, lyg ir apgailestaudami ištariame: ,,Neturiu laiko“.
Posakį „neturiu laiko“ greičiau reikėtų pakeisti ,,tu mano veiklų sąraše nesi pirmas“ t. y. prioritetinis. Deja, ne vienas esame įkliuvę į šios frazės spąstus: atsisakę priimti pasiūlymą, klestelime namuose prieš televizorių arba visiškai beprasmiškai užsiimame kokia nors veikla, o dar blogiau – kelioms valandoms paskęstame socialiniuose tinkluose. Žinoma, kartais iš tiesų įvykiai taip įsuka, kad tenka daug ko atsisakyti, bet kuomet žmogus yra tikrai užsiėmęs, jo balsas skamba kitaip, galime čia pat numatyti ir palankesnę abiem susitikimui datą. Kai kada būna labai sunku susitaikyti, kad vieno ar kito žmogaus gyvenime tu nesi prioritetas, ypač jei pats turi didelių lūkesčių. Tai ypač skaudu tėvams – neretai tenka tuos lūkesčius koreguoti, perjungti savo dėmesį bei veiklą į kitas sritis. Tačiau net ir Kristaus mokyme visur deklaruojamas ,,laisvos valios“ principas. Kartais reikia lūkesčių kartelę nuleisti žemyn, nes pretenzijos veda tik į konfliktą.
Prieš pandemiją visi taip buvome įsisukę į savo veiklas, kad net ir artimoje aplinkoje frazė „neturiu laiko“ skambėdavo vos ne kasdien. Net nesapnavome, kad negalėsime lankyti senelių, artimųjų, o vaikai neturės teisės atvykti pas tėvus. Pagalbos nesulaukė net ir negalią turintys žmonės. Tačiau yra ir gera pusė – mūsų protas tiesiog nurimo ir atsirado daugiau vietos jausmams, o jausmai yra mūsų gyvenimo prieskoniai, – be jų pamažu prarandame gyvenimo skonį.
Laimė turėti gerus kaimynus, gimines. Nejučia prisiminiau, kaip bendruomeniškai mes gyvenome vaikystėje. Mūsų laiptinėje gyveno kelios į pensiją išėjusios moterys. Raktai nuo mūsų butų kabėjo ne ant pradinukų kaklo, o pas Onutę. Pradinių klasių mokytoja Filomena padėdavo atlikti namų darbus (jos durys būdavo neužrakintos, nežinai ko, ir leki pasiklausti, nes norisi kuo greičiau į kiemą)... O vis ant suolelio mėgdavusi pasėdėti Elena galėjo bet kuriam iš darbo sugrįžusiam tėvui pasakyti, kada ir kokia kryptimi nukūrė jo atžala. Žinoma, tėvai nelikdavo moterims skolingi – vyrai pataisydavo sugedusį vandens čiaupą ar įsukdavo perdegusią lemputę. Tai buvo natūralūs bendruomeniniai santykiai, apie kuriuos dabar tenka prisiminti ir juos atgaivinti, nes vienas mūšio lauke – ne karys.
Pandemija kaip ,,gulintis policininkas“ ant kelio apribojo mūsų judėjimo greitį, privertė atidžiau apsidairyti, ar ta kryptimi ir tuo keliu važiuojame. Dabartinėje situacijoje jau elgiamės kitaip: žmogiškų santykių šiluma bei šviesa pasirodė svarbiau už lėkimą pirmyn. Likę vieni su savo niekuomet nesibaigiančiomis veiklomis pajutome, kokie mums brangūs santykiai su tėvais, vaikais, draugais, pažįstamais, kaimynais ir kokia išmintinga pasirodė kažkieno kažkada ištarta frazė: ,,Kol esame jauni, dažnai neturime laiko savo vaikams, natūralu, kad užaugę vaikai neturi laiko mums.“ Tik tuomet jau negalima nieko pakeisti. Dažnai socialiniuose tinkluose tenka skaityti žinomų žmonių priešmirtinius laiškus. Turinys beveik visuose tas pats: „Jei galėčiau atsukti laiką atgal, gyvenčiau visai kitaip...“
Angelė RUDŽIANSKAITĖ
