* * *
Vasara – tai nuostabus metas, kai visi juda, keliauja, pramogauja. Šis metų laikas judėjimo negalią turintiems žmonėms yra atgaiva po ilgo sėdėjimo namuose – žiemą dėl oro sąlygų, nevalytų takų retai pavyksta kur nors ištrūkti. Man, turinčiai judėjimo negalią, laisvė judėti yra vienas pagrindinių savarankiškumo elementų.
Mobilumas dažnai traktuojamas vienpusiškai, dažniausiai jis suprantamas kaip prieinama aplinka. Man laisvė judėti susideda iš trijų pagrindinių dalykų: tinkamo vežimėlio, pritaikytos infrastruktūros ir transporto.
Žmogui su judėjimo negalia vežimėlis yra jo kojos. Norėtųsi, kad tos „kojos“ būtų greitos ir patogios, tačiau dažniausiai tenka rinktis ne iš to, ko norisi, o iš to, ką siūlo. O judėjimo priemonių pasiūla, deja, liūdnoka. Mes gyvename technologijų amžiuje, kai yra sukurta tiek daug dalykų, galinčių palengvinti judėjimą. Matome įvairiausių modelių ir tipų vežimėlius iš specialių lydinių, su individualiai pritaikomais priedais ir skirtingu funkcionalumu. Tačiau mes vis dar renkamės iš 4–6 paprastų modelių ir daugiausia, ką sau galime leisti – užsisakyti „kietesnius“ stipinus ir išsirinkti vežimėlio spalvą. Kadangi mokių klientų daug nėra, nesudarytas mechanizmas norimą priemonę įsigyti palankiomis sąlygomis, o Techninės pagalbos neįgaliesiems centras irgi nesivargina pasigilinti į šią temą.
Infrastruktūra – dar vienas nuo judėjimo laisvės neatsiejamas dalykas. Tai visos viešos erdvės: šaligatviai, perėjos, pastatai. Čia situacija visai nebloga, kiekvienais metais atsiranda vis daugiau vietų, prieinamų žmonėms su judėjimo negalia. Tačiau su senesniais pastatais tikras vargas. Net jei tokie pastatai būna renovuojami ir neva pritaikomi, dažniausiai tai tebūna formalumas. Kol nebus kontrolės mechanizmo, baudų sistemos ir kompetentingų ekspertų, ši situacija irgi nepajudės iš vietos.
Paskutinis svarbus savarankiškumo elementas – transportas. Man į šią sąvoką įeina visos transporto priemonės: asmeninis automobilis, viešasis miesto transportas, tarpmiestinis transportas, taksi arba pavėžėjimo paslaugos. Teko girdėti, kad tik trečdalis viešojo transporto Lietuvoje yra pritaikytas judėjimo negalią turintiems žmonėms. Tikriausiai visas jis sostinėje, nes Vilniaus viešajam miesto transportui neturiu jokių priekaištų. Tik gaila, kad be manęs ir dar poros neįgaliųjų, atrodo, juo niekas nesinaudoja. Turiu aš ir automobilį, tačiau mieste dažnai susiduriu su problema, kad nėra kur jo pastatyti. Ir ne todėl, kad trūksta vietų ar kad jos netinkamai įrengtos. Tiesiog priviso labai daug „neįgaliųjų“, turinčių automobilių statymo korteles. Nežinau, kas nutiko ir kodėl tos kortelės buvo dalinamos taip laisvai. Dabar jas turi bet kas. Ne kartą teko atsidurti situacijoje, kai negalios neturintis žmogus naudoja iš pažįstamo ar giminaičio pasiskolintą stovėjimo kortelę. Neįsivaizduoju, kaip tokią situaciją reikėtų taisyti – sistemos juk niekas nekeis, kortelių neatims. Belieka tikėtis žmonių sąmoningumo.
Tarpmiestinis transportas yra kažkas sunkiai nusakomo. Kiek teko domėtis, pritaikytų tarpmiestinių autobusų beveik nėra. Tikriausiai jų ir neapsimoka turėti dėl menkos tikimybės, kad kažkas tuo naudosis. Kitokia situacija su traukiniais. Važiuoti maršrutu Vilnius-Kaunas nėra jokių bėdų, ten kursuoja visada pritaikytas traukinys, tačiau norint nuvykti į kitą miestą, kelionę reikėtų derinti iš anksto. Viena vertus, gerai, kad tokia galimybė išvis egzistuoja, kita vertus, nuolat viską iš anksto planuoti ir derinti nėra smagu. Tą patį galima pasakyti ir apie pavėžėjus – tiek transporto paslaugas teikiančias organizacijas, tiek socialinį ar asistentinį taksi. Viską reikia derinti gerokai iš anksto. Jei rytoj kažkas nutiktų ir man reiktų transporto paslaugos, aš jos tikriausiai negaučiau.
Kiekvienas judėjimo negalią turintis žmogus turi individualių poreikių ir visi skirtingai įsivaizduoja, kas jam yra ta laisvė judėti. Bet laisvė pirmiausia – tai galimybė rinktis: pačiam spręsti, kokiame vežimėlyje sėdėsiu – kokį duos ar tokiame, kuriame aš jausiuosi gerai ir patogiai; galimybė nuvažiuoti į kitą miestą neorganizuojant vagonų prijungimo; galimybė nederinti prieš savaitę spontaniško pasibuvimo su draugais. Tačiau už savo laisves ir galimybes kartais reikia pakovoti, o dauguma taip mėgsta laukti, kol kažkas kitas nuveiks tą juodą darbą.
Virginija DAMBRAUSKAITĖ
