* * *
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Vakarų Europos šalys bei Amerika labai noriai pradėjo teikti mums ekonominę ir politinę paramą. Į Palangos reabilitacijos ligoninę keliavo neįgaliesiems skirtos siuntos: vežimėliai, kėdės ir net... automobiliai. Tuo metu reabilitacinis, sveikatą grąžinantis gydymas (skiriamas po traumos) tęsdavosi iki 105 dienų. Šis laikotarpis daugumai neįgaliųjų, o ypač patyrusiems sunkias stuburo traumas, buvo tam tikra išgyvenimo mokykla. Palangos reabilitacijos ligoninėje buvo galima aptarti neįgaliųjų padėtį Lietuvoje, pasidalyti savo patirtimi, pasiklausyti ten dirbančių ir jau užsienyje pabuvojusių gydytojų.
Iš pradžių veikė vienintelė fizinę negalią turintiems žmonėms skirta organizacija – Lietuvos invalidų draugija (pirmininkas Jonas Mačiukevičius). Suprantama, kad viena organizacija negalėjo atstovauti visų Lietuvos neįgaliųjų interesams. Minėtų diskusijų Palangos reabilitacijos ligoninėje rezultatas – 1995 metais įregistruotos net trys fizinę negalią turinčiuosius vienijančios organizacijos: Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacija (LŽSPA, prezidentė Janina Pažėraitė), Lietuvos paraplegikų asociacija (LPA, prezidentas Stanislovas Kutkevičius) ir Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS, prezidentė Rasa Kavaliauskaitė).
Po stuburo traumos besigydantis S. Kutkevičius į steigiamąjį LPA susirinkimą Palangos reabilitacijos ligoninėje sukvietė apie 20 vežimėliais judančių žmonių. Ši asociacija buvo sukurta spręsti išimtinai žmonių su stuburo pažeidimais problemas, bet į jos veiklą įsitraukė ir poliomielitu bei kitomis judėjimo funkciją ribojančiomis ligomis persirgę žmonės. Pavadinimas asociacijai buvo duotas remiantis Šveicarijos paraplegikų asociacijos pavyzdžiu. Kauno Dainavos poliklinikoje LPA buvo skirtas kambarys bei keturi koordinatorių etatai. Prasidėjo konkretus darbas: neįgaliųjų sąrašų sudarymas, problemų registravimas, labdaros paieškos, projektų rengimas, tarptautinių ryšių užmezgimas, sudaroma galimybė iš bet kurio Lietuvos kampelio atvykusiems neįgaliesiems per dieną pasitikrinti sveikatą pas visus reikiamus specialistus.
Turbūt dar ne vienas pamename 1996 m. Lietuvos televizijos reportažą iš Monciškių, kuriame prezidentas Algirdas Brazauskas per viksvas bei smėlį stumia neįgaliojo vežimėlyje sėdintį S. Kutkevičių. Prezidentas tariasi su šalia einančiu Klaipėdos apskrities viršininku, kad ši vieta labai tiktų neįgaliųjų vasaros stovyklai įrengti. Taip buvo pasirašyta šios vietos nuomos sutartis LPA bendruomenei 99 metų laikotarpiui ir prasidėjo LPA Landšafto terapijos ir rekreacijos centro (LTRC) kūrimas. Pirmieji neįgalieji į Monciškes atvyko jau 1996 m. vasarą. Gyventi pajūryje, kur nebuvo nei palapinių, nei pandusų, stovėjo stulpas su viena elektros rozete, vienas vandens čiaupas, iš lentų sukaltas tualetas, buvo tiktas iššūkis. Pirmoji į šią vietą su keliais neįgaliaisiais atvykusi LPA koordinatorė Gražina Lekavičienė optimistiškai prisimena tuos laikus. Žiūrint į tuo metu padarytas fotografijas šiurpuliukai nugara eina. Bandžiau užjausti pirmųjų stovyklų dalyvius ir, kaip sakoma, gavau sprigtą per nosį. „Ką jūs kalbate, mes pagaliau išsiveržėme iš keturių savo namų sienų. Bendraminčiai, laužai ir iki ryto juose kepamos bulvės, šalia jūra – nuostabus buvo laikas“, – paneigė mano žodžius vienas iš entuziastų. 1998–2000 metais šalia palapinių miestelio atsirado centrinis LTRC pastatas.
Kaip centras atrodo šiandien, nėra prasmės aprašinėti: kiekvienas LPA narys turi galimybę kartu su savo šeimos nariais čia pailsėti, dalyvauti įvairiuose projektuose. Pastaraisiais metais centro veikla labiau koncentruojama į savarankiškų įgūdžių ugdymą neseniai traumas patyrusiems, aktyvios reabilitacijos bei fizinio aktyvumo skatinimą.
Šiemet Landšafto terapijos ir rekreacijos centras paminėjo savo ketvirčio amžiaus jubiliejų. Sėkmės istorija – kitaip ir nepavadinsi. O viskas prasidėjo nuo aktyvių, ateities viziją turinčių žmonių.
Angelė RUDŽIANSKAITĖ
