* * *
Dažnai teigiama, kad NVO, bendruomenės ar įvairios organizacijos – socialinės atskirties įveikos priemonės. Kitaip tariant, jų kūrimo tikslas visiems aiškus – padėti žmogui. NVO, bendruomenė patikrinama pagal tai, kiek ji turi meilės artimui ir žmogiško supratimo. Pakalbėkime apie tai, kas šiandien nutylima. Ar visada NVO, bendruomenėse priimamas žmogaus pažeidžiamumas, jo trapumas?
Žmogus tampa pažeidžiamas, kai jį užklumpa negandos, ligos, skaudūs gyvenimo įvykiai.
Pažeidžiamas žmogus ne tik patiria vienišumo jausmą, bet ir išgyvena izoliaciją, socialinę atskirtį. Pasauliui nepatinka silpnumas, mažumas. Pasauliui reikia stiprių, perspektyvių. Čia svarbi galia, statusas.
Kita vertus, žmogiškas pažeidžiamumas yra pozityvi terpė ieškoti, atrasti, pamatyti įvairesnį, ne paviršinį pasaulį ir keisti kitų nuostatas. Galbūt tas pasaulis yra ribotas, bet gražus, unikalus ir nepakartojamas.
Šiandien kaip niekada didelis patyčių mastas bei žmonių susiskaldymas, iš dalies suirę socialiniai santykiai. Dažnai ir pačios NVO, bendruomenės nesulaukia socialinę politiką formuojančių ir ją vykdančių atstovų dėmesio bei reikiamos paramos, o tai varžo ir veiklas, ir galimybes. Galbūt socialinės politikos atstovai neįžvelgia ir nesupranta, ko reikia žmogui bendruomenėje, o reikalavimas atitikti reglamentuojančias nuostatas ir reikalavimus ne visada yra prasmingas. Sistema kartais verčia NVO veiklą vykdyti pagal tam tikrus rėmus ar šabloną, o tai ne visada yra priimtina žmogui.
Tačiau kaip pačios NVO ar bendruomenės įgalina likimo pažeistuosius ir trapius žmones? Ką jos daro, kad pelnytų savo narių atvirumą? Deja, neretai tenka išgirsti „esu čia nereikalingas“, „manęs niekas nesupranta“ ir pan.
Dažnai sakoma, kad neįgalieji nėra motyvuoti. Ar tikrai? Ar ne per daug griežti rėmai, kuriuos jie turi atitikti? O gal tiesiog reikia priimti juos tokius, kokie jie yra? Kai šiose grupėse esantys nariai mato prasmę, jie tampa motyvuoti. Savo trapumą ar pažeidžiamumą įveikiame, kai bendruomenėse patenkinamas pagarbos ir savęs įtvirtinimo poreikis.
Sutinku, kad gal visgi per mažai patys žmonės su negalia prisiima įsipareigojimų ir atsakomybės, bet ir iš NVO pasigendame didesnio jų interesų atstovavimo. NVO, nekviesdamos negalios paliestų žmonių įsitraukti, skatina jų uždarumą, kartais gal ir nedrąsą išsisakyti.
NVO, bendruomenėse svarbus pagarbus santykis ir pasitikėjimas vienų su kitais. Tai įkvepia ir motyvuoja būti ne vien projektinių paslaugų vartotoju. Žmogus ne visada gali norėti dalyvauti veiklose, bet jam gali būti svarbu tiesiog susitikti, pasikalbėti. Bene svarbiausia NVO funkcija – padėti žmogui jaustis išgirstam, kai jam sunku. Tikra ir unikalu yra tik tai, ką mes bendruomenėse, NVO kuriame širdimi. Ne lyderiavimas ir tarpusavio konkurencija pademonstruoja žmogaus orumo puoselėjimą bendruomenėse, bet dialogo ieškojimas. Kai žvelgiama viena kryptimi, bendrauti tokiose NVO ar bendruomenėse miela. Į NVO ar bendruomenes įsiliejęs žmogus turi pajausti, kad jis yra svarbus ir reikalingas, kad čia jį supranta.
NVO yra reikšmingas socialinis junginys, užtikrinantis ryšius tarp žmogiškai trapaus, pažeidžiamo asmens ir visuomenės. Bendrystė organizacijose, bendruomenėse yra ypatinga vertybė, kai vienija emocinis ryšys, bendros vertybės, prasmė. Žmogus toje bendrystėje turi augti. Prasminga ta NVO, bendruomenė, kuri atpažįsta šviesą kitame žmoguje, nepaisant jo silpnumo, trapumo, pažeidžiamumo. Bendruomenės savo nariams padeda gyventi visavertį gyvenimą, prasmingai įsilieti į savo miesto bendruomenę ir visuomenę, pamatyti tikruosius gyvenimo džiaugsmus: draugystę, bendravimą, prasmingą būtį. Bendruomenėse ir renkamės tam, kad apgintume savo pažeidžiamumą, trapumą, silpnumą ir taptume stipresniais! Nesvarbu, ar žmogaus kūnas ar intelektas pažeistas. Tik atviroje ir suprantančioje bendruomenėje ar NVO jis turės nepažeistą širdį.
Irmina BENEŠEVIČIŪTĖ
