* * *
Sąvokos „neįgalus“ ir „įgalus“ yra dirbtinai sugalvotos. Žmonių skirstymas į tokias grupes yra paviršutiniškas, o kartais ir žeidžiantis. Gal įgaliesiems tai ir netrukdo gyventi, o kartais ir nepelnytai prideda sparnus, bet neįgaliesiems tai – kaip geltona segregacijos šešiakampė atlape.
Kas yra galia, ką reiškia veiksmažodis „galėti“? Aišku, kad tai nėra duotybė, tai – mūsų vidinio pasaulio savybė. To, ką tu gali pasiekti, neįvertins nei Bartelio indeksas (gebėjimo apsitarnauti klausimynas), nei nauja neįgaliųjų poreikius t. y. jų savarankiškumą vertinanti tvarka. Jau praėjus pirmai savarankiškumo nustatymo bangai išryškėjo daug interpretacijų. Gausu faktų, kuomet turintiems sunkesnę negalią slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija nebuvo skirta. Bartelio indeksą nustatinėja medikai, o neįgalaus asmens savarankiškumą – NDNT darbuotojai bei seniūnijose dirbantys socialiniai darbuotojai. O kur veikia žmonės, ten visuomet driekiasi subjektyvumo šleifas.
Seniūnijų darbuotojai didmiesčiuose dažnai su klausimynu keliavo pas pirmą kartą lankomus neįgaliuosius, o mažų seniūnijų personalui objektyviems būti dažnai trukdė viršininko sindromas. Kaip pavyzdį galiu paminėti neįgalios moters, jau 40 metų judančios tik vežimėliu, atvejį, kuomet atėjusi su klausimynu ir pamačiusi šalia lovos atverstą knygą seniūnijos atstovė iš karto „nustatė“ savarankiškumo lygį: „Jei gali pasiimti ir skaityti knygą, tai yra pakankamai savarankiška“.
Šiame procese dalyvaujantis negalią turintis asmuo taip pat gali elgtis dvejopai: sąžiningai atskleisti savo sugebėjimus arba apsimesti itin neįgaliu. Vieną labiausiai šokiruojančių pavyzdžių esu stebėjusi sanatorijoje. Kambaryje šalia manęs gyveno žmona su visišką negalią turinčiu vyru, kurį ji visur vežiojo vežimėliu ir net maitino... Koks šokas man buvo jų išvažiavimo dieną pro langą išvydus šį vyrą savarankiškai su lagaminu rankoje nuėjus iki automobilio ir atsisėdus už vairo (lauko durys buvo kitoje pusėje nei administracija)...
Na, bet sugrįžkime prie galios sudedamųjų dalių. Galia – tai kiekvieno žmogaus viduje esantis resursas, kurį valdo daug „šeimininkų“. Pagrindinis vidinių galių šeimininkas dažniausiai būna sąmonė, kurią supaprastintai vadiname protu. Atskiro žmogaus protas yra pajėgus įvertinti mūsų vidines galias. Jis kaip lego kaladėles suskirsto mūsų galią į atskiras sritis, bet kadangi iš prigimties yra labai tingus, prie atskirų galios sričių sudėlioja ir mygtukus darysiu-nedarysiu, noriu-nenoriu. Ir tai ne visuomet yra blogai – kinų išminčius Lao Dzi mėgo kartoti: „Jei gali – nedaryk“. Nedarant ateina vidinė ramybė, atstatomas ryšys su aukštesnėmis energijomis. Deja, yra sričių ir veiklų, o ypač mūsų, neįgaliųjų, gyvenime, kuomet privalai veikti. Čia protui į pagalbą ateina pagrindinė žmogaus sielos savybė – valia. Ji dažnai tiesiog „pastumia“ protą į šoną ir imasi iniciatyvos. Tereikia apsidairyti aplink ir mes išvysime protu nesuvokiamų valios apraiškų mūsų visų gyvenime: neįgalūs žmonės, turintys stiprių fizinių kūno trūkumų, pasiekia kitiems žmonėms nepasiekiamų rezultatų...
Kaip bebūtų graudu, bet dažniausiai sunkios gyvenimo situacijos yra geriausios proto bei valios mokytojos. Tad gal vadinamoji negalia yra geriausia mūsų slaptoji mokytoja bei ugdytoja? Ir gal šiame kontekste mes esame kažkuo pranašesni už įgaliuosius, kuriems tokių akivaizdžių pamokų gyvenimas pateikia mažiau? Viso šio abipusio proceso negatyvioji pusė – žmogaus galių ar, kitaip tariant, – motyvacijos, nukreipimas klaidinga linkme. Pagalvokime – jei išmokos būtų skiriamos už gebėjimus, o ne negebėjimus, vaizdas ir savarankiškumas būtų visai kitoks. Kuomet Darbo birža, šiandien vadinama Užimtumo tarnyba, pradėjo mokėti išmokas bedarbiams, jų skaičius mūsų visuomenėje patrigubėjo. Išvada viena – mūsų įstatymai sutvarkyti žmogaus galių regreso pagrindu. Belieka tik visiems sau palinkėti: „Lai tai, ko tu negali, nesutrukdo tau pasiekti tai, ką tu gali“.
Angelė RUDŽIANSKAITĖ
