* * *
Metų pabaiga – gera proga apžvelgti, kas per metus įvyko. Pasidalinsiu savo įžvalgomis, kas buvo nuveikta, kad žmonės su negalia turėtų daugiau galimybių.
Nuo liepos 1 d. Lietuvoje įsigaliojo įstatymo pataisos dėl asmeninės pagalbos. Žingsnis geras, nes Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnis kalba būtent apie asmeninę pagalbą kiekvienam žmogui su negalia. Tačiau tai, kas priimta, visiškai neatitinka šio straipsnio nuostatų, nes žmonės su negalia turi prisimokėti iki 20 proc. nuo savo gaunamų pajamų. Todėl kyla nerimas, kad jie neišgalės susimokėti už pagalbą ir tuomet ja nesinaudos. Labai gaila, kad mūsų valstybėje dar vyrauja supratimas, kad už teises, kurios ir taip turi būti užtikrintos, reikia mokėti. 5 Bendrojoje pastaboje, kurią parengė Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas, aiškiai nurodyta, kad finansavimą, skirtą žmogui su negalia susimokėti už asmeninę pagalbą, turi kontroliuoti pats žmogus su negalia.
Lietuvoje vykstantis deinstititucionalizacijos procesas taip pat prieštarauja Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatoms. Galima tai įvardyti transinstitucionalizacijos procesu, kai žmonės su negalia iš didelių institucijų perkeliami į mažesnes, bet vėlgi institucijas – grupinius gyvenimo namus. Perkėlus kanarėlę į naują, gražesnį narvelį, ji netampa laisvu paukščiu, galinčiu rinktis, kur skristi. Žmogaus teisės negalią turintiesiems atsiranda tik tada, kai jie yra laisvi rinktis, kur ir su kuo gyventi, nekontroliuojami kitų, ne specialiai suprojektuotose aplinkose, o bendruomenėje, kartu su visais, kai jiems suteikta asmeninė pagalba ir būtinos paslaugos, o taip pat sudarytos sąlygos mokytis ir dirbti bendrosios paskirties sistemose.
Lietuvoje dažniau pradėta kalbėti ir apie informacijos, ne tik apie aplinkos prieinamumą. Lengvai suprantama kalba kaip viena iš informacijos pateikimo formų po truputį vis labiau atsiranda Lietuvos padangėje, tačiau vis dar nepriimama jokių reglamentuotų nuostatų, pagal kurias būtų aišku, kaip reikia rengti tokio pobūdžio tekstus.
Laimėta byla prieš Lietuvos valstybę dėl švietimo prieinamumo. Išnagrinėjęs visas aplinkybes teismas konstatavo, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija neužtikrino individualių ugdymosi poreikių turinčios pareiškėjos galimybės mokytis profesinio ugdymo įstaigose. Ši precedentinė byla gali paskatinti pokyčius įtraukaus profesinio ir tęstinio ugdymo srityje.
Be to, kad žmonėms su negalia Lietuvoje nėra užtikrinamas mokymosi visą gyvenimą procesas, kol kas sunkiai judama ir link įtraukaus ugdymo proceso mokyklose, nors 2024 metai, kai įstatymai įpareigos mokyklas priimti visus vaikus, jau netoli. Ilgai buvo kovota dėl Švietimo įstatymo pataisų, tačiau jame iki šiol nėra nuostatos, kad specialiojo ugdymo mokyklos naikintinos, nors pagal Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas ir teisę į įtraukų ugdymą, specialiųjų/segreguotų ugdymo įstaigų visai neturi likti.
Šiemet vyko kampanija „Jokio skirtumo, su ar be negalios“, kuri pabrėžė, kad nesvarbu, ar tu su negalia, ar be negalios, bet galime bendrauti visomis temomis. Ši kampanija taip pat paskatino įsitraukti įmones, kad atviroje darbo rinkoje būtų įdarbinta daugiau žmonių su negalia.
Pirmą kartą Lietuvoje atliktas žmonių su negalia šeimų tyrimas. Jo duomenys parodė, su kokiais sunkumais šios šeimos susiduria mūsų visuomenėje. Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija tyrimo pagrindu parengė rekomendacijas politikos formuotojams. Norisi tikėti, kad bus priimti tinkami sprendimai ir kitais metais žengsime dar vieną žingsnį oresnio gyvenimo link.
Kristina DŪDONYTĖ
