* * *
Ilgai mąsčiau, ar rašyti, vis dėlto nusprendžiau, kad mano pasakojimas gali būti naudingas žmonėms, kurie turi namuose slaugomų artimųjų.
Savo mamytę slaugau nuo 2014 metų, kai jai diagnozavo Alzheimerio ligą. Per tuos septynerius metus buvo visko: ir pykčio, ir ašarų, ir pagalbos šauksmo. Tačiau kai mama dar vaikščiojo, slaugymas, žiūrint dabartinėmis akimis, buvo tik lengvas atokvėpis.
Rugpjūtį mama griuvo ir susilaužė šlaunikaulį. Nuo tada mano gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu. Skaudu, kai medikas nurašo žmogų neišbandęs visų galimų priemonių, kad pacientas pasveiktų. Mamą operavo tik po trijų dienų. Buvo pasiskiepijusi, tačiau vis tiek reikėjo laukti covido testo atsakymo.
Nors lankiau savanorystės kursus ir mačiau, kad skyriuje trūksta rankų, nes visi pacientai po operacijų arba joms ruošiami, savanoriauti man neleido. Esu dėkinga, kad turėjau galimybę bent du kartus per savaitę pamatyti mamą. Supratau, kad privalau personalui suteikti visa įmanomą informaciją apie mamą, nes ji net savo pavardės nežino, o ar skauda ir ar reikia nuskausminančių, jau nėra ką ir kalbėti. Esu iš visos širdies dėkinga Marijampolės ligoninės Traumatologijos ortopedijos skyriaus personalui, su kuriuo iš karto radau bendrą kabą.
Mane šokiravo mamą operavusio traumotologo atsakymas į klausimą, kada prasidės reabilitacija. Gydytojas liepė pasižiūrėti į mamos pasą, vėliau – į susirgimą ir pasakė, kad jokios reabilitacijos nebus. Nesutikau su tuo, maldavau bent pabandyti, nes žinojau, kad seno žmogaus kaulai greitai darosi nelankstūs.
Mama rūpintis padeda (iš kairės) Kalvarijos savivaldybės Globos ir užimtumo centro lankomosios priežiūros darbuotoja Violeta Lastauskienė, slaugytoja-masažuotoja Nijolė Žilienė ir socialinė darbuotoja Reda Steniukynienė.
Ačiū jam, kad sutiko savaitę pabandyti, kaip seksis. Nežinau ar reabilitologų, ar traumatologų sprendimas nulėmė, kad gydantis gydytojas pasiūlė ligonę perkelti į slaugos namus ir nuramino, kad ten ateis kineziterapeutas. Tai buvo didžiausia klaida, nes mama vos po paros su sepsiu buvo sugrąžinta atgal į traumatologijos skyrių. Vėl operacija ir niekaip nepagaunamas gydytojas. Išrašas, kad mamą išleidžia namo, buvo padėtas ant stalelio be jokio perspėjimo. Mane ištiko šokas. Ačiū slaugytojoms, kurios nuramino, skyrė pagalbininkę ir bendrom jėgom parvykome namo.
Ką daryti su tokiu ligoniu, kaip tvarstyti žaizdą – daug klausimų ir nė vieno atsakymo. Pasikvietę į pagalbą mamos draugę, su vyru ėmėme ieškoti pagalbos. Esame dėkingi Kalvarijos ligoninės administracijai, kad dvi dienas per savaitę mus aplanko kineziterapeutė Laura Vaišutytė. Ir nemokamai.
Buvau išklausyta bei suprasta ir Kalvarijos rajono savivaldybės Socialinių reikalų skyriuje. Pasiūlė pagalbą – socialinės padėjėjos paslaugą 8 valandoms, t. y. visai darbo dienai. Nedrąsu buvo sutikti, kadangi pati nedirbu, tačiau buvau nuraminta – juk ir pati turiu negalią, operuota širdis, be to, pavargusi psichologiškai. Pas mus apsilankiusi Socialinių reikalų skyriaus darbuotoja Vilma Mikulskienė pasiūlė dar ir laikino atokvėpio paslaugą (galimybę vieną dieną per savaitę 10 valandų išvykti). Gaila, kad ši paslauga buvo panaikinta.
Tuo mano pagalbos ieškojimai ir baigėsi, nes mama pateko Kalvarijos globos ir užimtumo centro globon. Čia dirba žmonės, kuriuos aš prilyginu Dievui. Buvo suteiktos visos įmanomos paslaugos. Tiesa, kol kas tenkinamės 6 valandoms ateinančia jau šeimos nare tapusia pagalbininke Violeta Lastauskiene. Jos patarimai neįkainojami. Aišku, viso to būtume neturėję ir be mūsų šeimos gydytojo Tomo Mitrulevičiaus bei slaugytojos Birutės Gruodienės, kurie tikėjo, kad visos priemonės reikalingos. Nesvarbu, kad ligonio mąstymas nusilpęs, bet pirmiausia jis yra ŽMOGUS ir negalima jo nurašyti visko neišbandžius. Šiandien mama vaikšto su vaikštyne. Žinau, kad atminties jai niekas nesugrąžins, tačiau judėjimą, orią senatvę namuose sugrąžino visas būrys pagalbininkų.
Kalvarijos neįgaliųjų draugijos pirmininkei Daivai Rentelytei paskatinus ir padedant mamai buvo pritaikytas būstas. Dabar mes kiekvieną savaitę prausiamės ne mažoje vonelėje, bet duše. Nemoku perteikti mamos džiaugsmo, kai po pirties atsigula į savo specialiąją lovą.
2021-ieji mums buvo sunkūs, bet ir malonūs, nes sulaukėme tiek pagalbininkų. Nebijokite kreiptis į savo savivaldybes, į neįgaliųjų draugijas, jų patirtis ir pagalba suteikia neįkainojamą paramą slaugant ligonį.
Vilija VILKELIENĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
