* * *
Kurį laiką interneto platybėse vis pastebiu teigiant, kad asmeninė pagalba yra viena iš pagrindinių savarankišką gyvenimą įgalinančių priemonių. Kartais atrodo, lyg asmeninė pagalba būtų stebuklinga panacėja nuo visų problemų. Mano supratimu, savarankiškumą lemia visiškai kiti dalykai. Pirmiausia – tai prieinama aplinka, arba kitaip – universalus dizainas. Joks asistentas ar pagalbininkas nepadės, jei įstaigoje bus laiptai, siauros durys, nebus neįgaliesiems prieinamo tualeto ar lauks dar kokios nors kliūtys. Juk asistentas neužneš ant rankų arba spragtelėjęs pirštais neteleportuos. Suprantu, kad užtikrinti universaliai prieinamą aplinką užtrunka, tam reikia pinigų ir politinės valios. Pastarosios gal labiausiai.
Kitas itin svarbus faktorius yra tinkamai parinktos judėjimo priemonės. Pritaikytos pagal individualius poreikius ir aplinkybes šios priemonės padeda patogiai ir saugiai jaustis, judėti pačiam. Tai, kad Lietuvoje tokių priemonių pasirinkimas itin mažas – dar viena problema. Užsienyje yra daugybė pavyzdžių, kaip spręsti neįgaliųjų mobilumo problemą. Kodėl neperimame to? Labai trūksta informacijos – jei nežinai, kad kažkas yra, tai to ir nereikia. Verslas nesuinteresuotas vežti šiuolaikiškesnes priemones, nes neįgalieji neturi perkamosios galios, o Techninės pagalbos neįgaliesiems centras – tiesiog iš inercijos dirbanti valstybinė institucija, kuri nėra suinteresuota diegti naujoves.
Dar vienas itin svarbus dalykas – patogūs namai. Patogūs visomis prasmėmis – privažiavimas, užvažiavimas, durys, namų apyvokos daiktai, baldai, vonia. Buitį galima susitvarkyti taip, kad žmogus su judėjimo negalia viską galėtų pasidaryti pats. Tačiau būsto pritaikymu užsiima savivaldybės ir tai ilgas, sudėtingas, biurokratinėmis vingrybėmis apipintas procesas, visada trūksta lėšų.
Ir štai priėjome prie pagrindinio dalyko, kuris suteikia savarankiškumą – pinigai. Turint pinigų galima susitvarkyti buitį, aplinką, nusipirkti norimą judėjimo priemonę, gauti reikalingą paslaugą. Banalu, bet pinigai iš tiesų atveria duris. Kalbame ne apie valstybines išmokas, o apie uždirbamus pinigus. Taip, norint gyventi gerai ir patogiai, reikia dirbti. Čia tikriausiai turėtų pasigirsti priekaištai, kad neįgaliųjų juk niekas nenori darbinti. Nesąmonė. Bet kuris žmogus darbo rinkoje yra prekė ir kuo ta prekė yra unikalesnė, geriau reklamuojama, tuo ji yra paklausesnė. Neįgalieji irgi ne išimtis. Darbdaviui reikia pateikti ne negalią, reikalavimus ar pretenzijas, o savo sugebėjimus, kompetencijas, unikalumą. Atvira darbo rinka yra ne labdaringa organizacija, kur ateini ir tau kažką duoda. Norint būti konkurencingam darbo rinkoje reikia kažką mokėti, o kad kažką mokėtum, turi mokytis. Na, o mokytis šiais laikais yra tikrai pakankamai galimybių. Čia jau viskas susiveda į žmogaus norus ir sąmoningumą.
Nenuneigiamas faktas, kad yra žmonių, kurie negali mokytis ar dirbti, ir jiems tikrai reikalinga pagalba. Tačiau, mano nuomone, daugeliu atveju asmeninė pagalba iš valstybės pusės yra tiesiog mėginimas uždangstyti gilesnes ir sudėtingesnes problemas, o iš neįgaliųjų pusės – būdas pateisinti savo neveiklumą ir tingumą. Čia dar derėtų retoriškai paklausti, ką veikia mums, neįgaliesiems, atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos, kad pagerintų tą savarankiškumą? Na, bet čia tik retorinis klausimas.
Ir pabaigai. Visada sakiau ir sakysiu, kad mes esame neįgalūs tiek, kiek patys save tokiais laikome. Žmones riboja ne negalia, ne aplinka, o mąstymas ir požiūris. Galima gyventi pačioje geriausioje, socialiausioje ir tolerantiškiausioje šalyje su universaliu dizainu ir asmenine pagalba, bet jei save įvardinsime „likimo nuskriaustaisiais“ ir visur pirmiausia iškelsime negalią, tai visada ir atrasime problemų, diskriminacijų, piktybinių darbdavių, neprieinamumų ar kitų blogų dalykų. Gal vis tik jau reikėtų patiems prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir jo kokybę, o ne permesti ją kažkam kitam.
Virginija DAMBRAUSKAITĖ
