* * *
Vasario pradžioje Kaune buvo įteikti simboliniai akcijos „Kaunas visiems“ apdovanojimai. „Metų iniciatyvos“ nominacijoje apdovanotas Lietuvos sporto universitetas (LSU). Tai įkvepiantis akademinis pavyzdys – čia sudarytos palankios sąlygos studijuoti, dėstyti bei dalyvauti sporto veiklų projektuose įvairios negalios žmonėms. LSU judėjimo negalią turintiems žmonėms yra pritaikyti įėjimai į sporto salę, biblioteką bei administracinį pastatą. Sveikatinimo ir reabilitacijos, Taikomosios fizinės veiklos studijų programose dalyvauja tiek įgalūs, tiek neįgalūs Lietuvos bei užsienio studentai. Sunku suskaičiuoti, kiek jų, baigusių LSU, jau pasklido po įvairius Lietuvos regionus.
„Šiandien galime pasidžiaugti ir akademinėje bendruomenėje dirbančiais neįgaliaisiais. Kiekviena iniciatyva, atkreipianti dėmesį į negalios paliestų žmonių kasdienybę ir prisidedanti prie jų poreikių, verta didžiausios pagarbos. Todėl miestas turi žemai nusilenkti visiems, kurie be papildomų prašymų ar motyvacijos patys savarankiškai prisideda, kad Kaune kiekvienam žmogui būtų patogu dirbti, mokytis ir tiesiog gera gyventi“, – teigia Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
LSU Sporto mokslo ir inovacijų institute dirbantis vyr. mokslinis bendradarbis docentas Kęstutis Skučas yra vienas žinomiausių Lietuvos sportininkų su negalia. Jis dalyvavo net penkiose paralimpinėse žaidynėse, o visiems jo apdovanojimams išvardyti neužtektų šio straipsnio. Suradęs savyje jėgų bei motyvacijos nepasiduoti, jis jau kelis dešimtmečius yra sektinas pavyzdys daugumai mūsų. Pernai Lietuvos paraplegikų asociacijos sporto stovykloje Monciškėse pirmą kartą dalyvavau Kęstučio vedamuose užsiėmimuose. Ir nors pati iš prigimties esu pedagogė, tokio švelnaus ir reiklaus mokytojo jau seniai nebuvau sutikusi. Dažniausiai visi pedagogai orientuojasi į rezultatą, o Kęstutis – į proceso žavesį, kuris savaime atveda prie norimo rezultato. 1994 m. K. Skučo iniciatyva įkurtas Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubas sėkmingai gyvuoja ir šiandien (dabar jo prezidentė – Vaida Pokvytytė). Klubo veikla daugiaplanė, jo dėka į aktyvų ir visavertį gyvenimą sugrįžo nemažas būrys traumas patyrusių žmonių.
Universitete studijavo ir dirba Aušrinė Packevičiūtė – puiki sportininkė, pedagogė, įvairių projektų autorė. Projektai dažniausiai skiriami judėjimo negalią turinčių neįgaliųjų rekreacijai gamtoje. Neseniai Aušrinė buvo pakviesta dirbti LSU administracijoje. Kurį laiką šiame universitete dirbo ir Kauno tinklinio federacijos prezidentė Daiva Klimavičienė. Tiesa, po traumos ji perėjo dirbti į šalia esančią vidurinę mokyklą, kur mokė pradinių klasių mokinius. Neabejoju, kad šie žmonės savo iniciatyvomis bei profesionalumu labiausiai prisidėjo prie LSU įteikto garbingo Kauno miesto savivaldybės apdovanojimo...
Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas buvo įkurtas 1945 m. ir tik 1999 m. jis pervadintas į Lietuvos kūno kultūros akademiją. Man labai imponuoja abiejuose pavadinimuose išlikęs žodžių derinys „kūno kultūra“. Mano supratimu, sportas ir turėtų būti kūno kultūros dalis. Nepritariu kai kurioms dabartinėms tendencijoms paversti kūno kultūrą verslo, nežmoniškų rezultatų siekimo sritimi.
Ir kaip kalbant apie Sporto universitetą neprisiminti romėnų posakio: „Sveikame kūne – sveika siela“. Tiesa, net patys romėnai šį posakį traktavo nevienareikšmiai. Yra keli Juvenalio satyros variantai. Vienas iš jų skamba taip: „Reikia melsti dievų, kad sveika siela būtų sveikame kūne.“ Kitas variantas: „Sveika siela retai būna sveikame kūne.“ Manau, nenusižengsime tiesai, perfrazavę šį posakį: iš „Sveikame kūne – sveika siela“ į „Nesveikame kūne – sveika siela“...
Angelė RUDŽIANSKAITĖ
