* * *
Kiekvieną rytą savo draugams į Kijevą nusiunčiu žinutę: „Dėkoju Jums už dar vieną dieną“. Sunerimau, klausydama informacijos apie dar vieną „ramią“ naktį. Jaučiu, kad apie Kijevą telkiama vis daugiau Rusijos kariuomenės. Prieš tris dienas dar esu gavusi žinutę iš Kijevo: „Pagaliau galėjome vaikams nupirkti šviežios duonos, pieno ir bulvių.“ Tačiau nei vakar, nei šiandien į savo žinutes atsako nesulaukiu. Esu nurodžiusi draugams savo adresą, kviečiu juos pas save į butą (vasarą gyvenu kaime), sutinku, kad, esant reikalui, jie mano adresą perduotų savo artimiesiems...
O draugams Rusijoje SMS nusiunčiu po raudoną širdelę be jokio teksto. Rusijoje gyvenau 12 metų, artimai bendravau su jos inteligentais, disidentais, todėl žinau ir jaučiu jų poziciją apie šiandienos įvykius. Deja, ne viską gali išreikšti žodžiais... Žinau, kad jie dalyvauja mitinguose prieš karą aukodami savo ir šeimos narių saugumą bei gyvybes...
Šiandienos įvykiai pasaulyje ir džiugina, ir liūdina. Džiugina, kad Ukrainos žmonių laisvės siekis suvienijo Europą, liūdina, nes kaip atskiras žmogus esi bejėgis kažką apčiuopiamo padaryti taikos pasaulyje labui. Skauda širdį matant žūvančius žmones, iš Ukrainos bėgančių žmonių minias: mamas su vaikais, moteris su pagyvenusiais savo tėvais, vienišus paauglius, už rankų laikančius savo jaunesnius brolius ir seseris. Vyrai, tėvai, net moterys atlydi savo šeimos narius ir suka atgal į Ukrainą...
Internete gausu nuotraukų iš namų rūsiuose Ukrainoje įsikūrusių specializuotų našlaičių namų, ligoninių gimdymo skyrių. Ten dirbantys savanoriai rašo: „Mums labai stinga maisto, vaistų, šiltų čiužinukų, antklodžių, sauskelnių, rūbelių bei žaislų.“ Kaip mums visa tai surinkti, organizuoti, persiųsti?
Mes, Lietuvos neįgalieji, dažniausiai galime paremti stokojančius Ukrainoje tik pinigais, nes ir labdarą patiems nugabenti į surinkimo punktus nėra lengva. Džiaugiuosi Blue/Yellow platforma ir joje augančiomis sumomis – tai teikia optimizmo ir pasididžiavimo savo tauta...
Deja, pabėgėlių minioje prie Lenkijos sienos neteko matyti tėvų su sunkią negalią turinčiais vaikais. Jie nebėga, nes be kitų pagalbos fiziškai nepajėgūs to padaryti... Lenkijos spauda aprašė, kaip sieną įveikė Viktorijos, turinčios cerebrinį paralyžių, mama. Dvidešimt kilometrų nuo Lenkijos sienos privačiame name be rūsio gyvenanti šeima nutarė bėgti. Nedidelį atstumą įveikti užtruko 33 valandas. Viktorijai su mama pasisekė, nes jos nebėgo į nežinią. Laimingo atsitiktinumo dėka mergaitė neseniai buvo gydyta Lenkijoje, tad padedant senatoriui Plurai, jos iš karto buvo nuvežtos į Katovicų arkivyskupijoje įsikūrusią „Carito“ būstinę. Ten jau buvo pasirengę mergaitę ne tik apgyvendinti, bet ir suteikti jai reikalingą pagalbą.
Ukrainoje likusios neįgalių paauglių ar suaugusių vaikų motinos priverstos priimti kitokį sprendimą. Elena Zorina vaizdo siužete sako: „Mes niekur su Kirilu nebėgame, net bombarduojant į slėptuvę.“ Sunkią negalią turintis Kirilas negalėtų ilgai išbūti rūsyje, nors labai prašo mamos jį ten nunešti. Berniukas visą situaciją Ukrainoje suvokia realiai. Vieną dieną jis kartojo: „Mes norime gyventi taikoje, savo šalyje, savo mieste Kijeve“. Kirilo mama kviečia mus visus kartu melstis.
Pagalvojau ir apie mūsų mamas, galinčias atsidurti panašioje situacijoje. Galvoju ir apie save: ką daryčiau, gyvendama trečiam aukšte, jei atjungtų elektrą ir neveiktų nei liftas, nei keltuvas. Gal išgirdę sirenos gausmą kaimynai ir užbėgtų į butą, o gal ir ne. Juk pavojaus sirenos kaukia keliskart per parą. Ar suveikęs savisaugos instinktas leistų galvoti dar ir apie kitus? O kaip elgtis tiems neįgaliesiems, kurie gyvena penkiaaukščiuose, kur iš viso nėra liftų? Manau, kad daugeliui iš mūsų tektų patiems priimti sprendimą likti namuose, kaip skaudama širdimi padarė Kirilo mama.
Angelė RUDŽIANSKAITĖ
