* * *
Apklausa „Neįgalieji aukštajame moksle“ parodė, kad studentai su sunkia judėjimo negalia renkasi tas stacionarias mokymosi įstaigas, kurios pritaikytos jų poreikiams, o ne tas, kuriose norėtų studijuoti. Sunku įsivaizduoti save jų vietoje – studijuoji ne tai, kas tau arčiau širdies, o rinktis pagal tai, ar gali patekti į jas organizuojančią aukštąją mokyklą...
Įkvėpta per Kauną besiritančių Lietuvos universiteto įkūrimui skirtų renginių mintimis sustojau prie sunkią judėjimo negalią turinčių studentų problemos. Žinoma, negalime lygintis su tarpukariu bei sovietmečiu buvusiomis galimybėmis, kurias reikėtų įvardinti kaip negalimybes, bet problemų buvo ir bus. Jos tam ir iškeliamos, kad būtų sprendžiamos...
Apžvelgdama judėjimo negalią turinčių žmonių ,,kelionę“ į aukštąsias mokyklas, sustoju prie šviesaus atminimo Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacijos prezidentės Janinos Pažėraitės, kuri 1968 metais baigė studijas Vilniaus universitete (VU). Tiesa, gelbėjo tai, kad tuo metu ji dar judėjo pasiremdama ramentais. Janina pasakojo, kad iki Tauro bendrabučio atvažiuodavo su griozdišku svirtimis varomu vežimėliu, o į patalpas patekdavo su ramentais. Vežimėliu ji važiuodavo ir į centriniuose VU rūmuose vykstančias paskaitas. J. Pažėraitė pasakojo ir vieną linksmą istoriją. Jiems politinę ekonomiją dėstė taip pat judėjimo negalią turintis dėstytojas Lukoševičius. Iki universiteto jis irgi atvažiuodavo vežimėliu. Dėstytojas buvo labai piktas, tad kartą studentai po egzamino paslėpė jo vežimėlį...
Kaune 1989 m. atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) pirmasis atvėrė duris studentams su negalia. Deja, nei aplinka, nei vidaus sąlygos tuo metu nebuvo palankios studijoms, bet studentų dekanas Arvydas Žygas su pagalbininkais, išklausęs studentų pageidavimus, visaip stengėsi jiems padėti.
1992-1999 m. VDU socialinius mokslus studijavusi Vita Širvinskaitė pasakojo, kad pirmas vežimėliu judantis žmogus į universitetą įstojo 1991 m. 1992-aisiais VDU pradėjo studijuoti penki judėjimo negalią turintieji. Vėliau universitetą baigė ir Rūta Kupčinskaitė, kuri savo iniciatyvomis labai daug prisidėjo prie VDU infrastruktūros pritaikymo. Vita su šypsena atsimena pirmąjį VDU rektorių – iš JAV atvykusį profesorių Vytautą Avižonį – ir jo demokratinį požiūrį į universiteto bendruomenę, įskaitant ir studentus. Dar Vita pasakojo, kad A. Žygo kabinete visuomet stovėjo dėžė su Amerikos lietuvių atsiųstomis dovanomis, tad šokolado bei kitokių saldumynų prie arbatos iš ten buvo galima pasiimti (gaila, kad tik pirmaisiais studijų metais).
Po vienos televizijos laidos, kurioje savo sūnaus tetraplegiko norą studijuoti aukštoje mokykloje išdėstė Skirmanto Ramanausko mama, atsiliepė Kauno technologijos universiteto (KTU) akademinė bendruomenė. Skirmantas informatikos mokslus pradėjo ir baigė namuose. Jam labai padėjo KTU darbuotojai, virš namo įrengę specialią anteną internetui bei sumontavę galva valdomą įrangą pelei. Skirmantą dėstytojai lankė namuose, o studijų prorektorius Pranas Žiliukas dar ilgai pas jį užsukdavo per šventes. Šiandien Skirmantas dirba programuotoju keletoje didelių Lietuvos įmonių.
Vėliau KTU informatikos studijas baigė dar keli tetraplegijos negalią turintys jaunuoliai. Apsilankiusi KTU bendrabutyje stebėjausi puikiai įrengtais kambariais.
Ne vienas judėjimo negalią turintysis baigė VU, sunku visus šaunius neįgaliuosius išvardyti iš Šiaulių ir Klaipėdos universitetų.
Šie aukštojo mokslo diplomų bei išsilavinimo siekę ir įgiję neįgalieji – kaip pirmos kregždės akademinėje Lietuvos bendruomenės padangėje. Neboję iššūkių, jie motyvuoja ir kitus siekti tikslo bei tikėti, kad viskas yra įmanoma...
Angelė RUDŽIANSKAITĖ
