* * *
Šių metų 10-ajame „Bičiulystės“ numeryje perskaičiau apie neįgaliųjų gyvenime laukiančias permainas bei iššūkius ir sužinojau, kad sudėtinga tapo ir laikraščio situacija. Jo leidybai gali būti neskirta reikiamo finansavimo. Negaliu patikėti, kad mes galime likti be savo laikraščio. Dabar daug kalbama apie informacijos prieinamumą. Žinoma, vis labiau modernėjančioje visuomenėje randasi įvairių naujų išmaniųjų informacijos šaltinių. Tai puiku. Aš taip pat turiu kompiuterį ir juo naudojuosi. Bet ar visiems mums, negalios paliestiems žmonėms, ypač vyresnio amžiaus ar gyvenantiems atokiose kaimo vietovėse, prieinamos tos technologijos? Ir ar jos atstoja spausdintą žodį? Ar tas žodis, perkeltas į internetines platybes, nepaskęs jose tarp daugybės vienadienių sensacijų, apgailėtinai banalių reklaminių istorijų?
Na, o laikraštį gali skaitinėti neskubant, pavartyti dar ir dar kartą. Gali jį atrasti iš naujo po kelių ar keliolikos metų savo lentynoje. Mūsų „Bičiulystė“ nedalyvauja gyvenimo „tuštybių mugėje“ ir geba žurnalistinės etikos kartelę laikyti iškeltą aukštai.
Ketvirtadienis man šventinė diena. Laukiu „Bičiulystės“. Deja, dabar jau tik kas antrą ketvirtadienį. Patogiau įsitaisau. Sūnus paruošia puodelį kavos. Eina patikrinti pašto dėžutės. Kartais laiškanešys užtrunka. Pagaliau yra! Sūnus pareina šypsodamasis su laikraščiu rankoje. Skaitau jį nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Ir taip jau 20 metų.
Su „Bičiulyste“ susipažinau atsitiktinai. Laiškanešė, galbūt per klaidą, o gal apvaizdos dėka įmetė ją į mano pašto dėžutę, kai į neįgaliųjų gretas buvau patekusi vos prieš metus. Pradžioje maniau, kad tai slogus sapnas. Buvau sutrikusi, nežinojau, už ko įsitverti, kaip išmokti būti tokia, kokia tapau. Suvokiau, kad reikia ieškoti dvasinės atramos, bendro likimo žmonių, jų patirties ir išminties. Tuomet nedaug žinojau apie žmonių su negalia gyvenimus, juolab apie jiems skirtus spaudos leidinius.
Netikėtai gavusi „Bičiulystę“ supratau – čia mano laikraštis. Jame rašoma apie mus ir mums. Apie „kitokį“ gyvenimą, negu mano ligšiolinis. Gyvenimą „kitame krante“. Šiame laikraštyje radau visą reikalingą informaciją neįgaliųjų teisių, sveikatos, socialinių paslaugų, apsirūpinimo techninėmis priemonėmis klausimais. Sužinojau, kur ir dėl ko galiu kreiptis. „Bičiulystėje“ perskaičiau ir apie kopiklius, kuriais galima žmogų su negalia nuvežti laiptais. Vėliau iš skelbimo laikraštyje sužinojau, kad yra lengvesnių, manevringesnių, man labiau tinkančių. Iš kur daugiau aš galėjau sužinoti, kad galiu gauti pagalbą namuose, jei ne iš savo laikraščio? Pastaruoju metu nekantriai laukiu žinios apie Socialinį taksi. Labai nusiminiau „Bičiulystėje“ perskaičiusi, kad Vilniuje gali nelikti jo paslaugų.
„Bičiulystės“ redakcijos reportažai, pačių neįgaliųjų straipsneliai, nuotraukos supažindino su to paties likimo žmonių kasdienybe ir šventėmis, problemomis ir veikla. O kur dar visas puslapis, skirtas kūrybiniams bandymams: poezijai, prozai, fotografijai. Sužinojau, kad Lietuvos neįgaliųjų draugija, prisidedant laikraščio redakcijai, organizuoja kūrybines stovyklas, plenerus, skatina neįgaliuosius rašyti, tapyti, lavinti savo pomėgius. Tose stovyklose įsidrąsinusi ir susipažinusi su kitais kūrėjais, pabandžiau ir aš rašyti. Pirmuosius kūrinėlius publikavau „Bičiulystėje“. Vėliau išleidau porą eilėraščių knygelių. Susidraugavau su bendraminčiais, užsikrėčiau jų nuotaikomis ir veikla. Visa tai man padėjo išsivaduoti iš sutrikimo, skausmo ir nevilties. Įgijau pasitikėjimo. Gyvenimas nušvito kitomis spalvomis. Manau, kad ne tik man, bet ir daugeliui mūsų „Bičiulystė“ tapo langu į pasaulį, padrąsino integruotis į visuomenę, skatino gyventi iškelta galva, nepasiduoti negalios iššūkiams.
Suprantame, kad tolesnė laikraščio leidyba – nelengvas iššūkis, bet mes neprarandame vilties jį gauti ir skaityti. Šio leidinio sumanytojas rašytojas a.a. Jonas Mačiukevičius per 30-ąjį „Bičiulystės“ jubiliejų, paklaustas, ar mato „Bičiulystę“ po 10 metų, atsakė: „Pasikliaukim stebuklais.“ Skaitytojų vardu noriu paprašyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, LND vadovų išgirsti mūsų poreikius ir rasti būdų, kad mums toks svarbus leidinys išliktų. Juk būna stebuklų. Koks be jų būtų gyvenimas?
Gražina DAUGINIENĖ
