* * *
Pasaulis – tai didelė erdvė, kurioje yra daugybė barjerų, sienų, kliūčių. Negalią turinčio asmens gyvenimą neretai lyg tinklas apraizgo negatyvios, aplinkos primestos nuostatos, kita vertus – ir paties asmens vidiniai kompleksai, baimės. O gal visgi tai augina žmogų?..
Aš turiu negalią, bet nesijaučiu kitokia nei kiti. Taip, kartais man sunku, netgi labai, kyla nemažai vidinių prieštaravimų. Tačiau dažnai sulaukiu ir palaikymo ar pagalbos. Kalbant apie pagalbą negalios paliestam žmogui, svarbu sudaryti jam sąlygas mokytis, dirbti – juk tai asmens teisė. Vertinimas, kad žmonės su negalia turi specialiųjų poreikių, neteisingas. Žmogus nėra specialus, jis – individuali asmenybė.
Šiandien mūsų visuomenėje labai daug sumaišties, susiskaldymo, nepasitenkinimo. Pasigendama autoritetų, dvasingų žmonių arba jie tiesiog nuvertinami. O nuvertina tie, kurie dažniausiai patys yra sužeisti arba suirusi jų vertybių sistema.
Visuomenė dažnai bijo neįgaliųjų, nes nieko apie juos nežino, juolab kad ir negalių yra įvairių.
Viešojoje erdvėje neretai teigiama, kad neįgalieji – stiprybės pavyzdys negalios neturintiesiems. Bet juk mes kiekvienas galime būti pavyzdys, ir tai nepriklauso nuo to, ar turi negalią, ar jos neturi. Kiekvieno asmens patirtis turtinga ir prasminga, ir ja vertėtų pasidalinti.
Aš pati pasirenku, kaip žiūrėti į gyvenimą – ar matau perspektyvą, ar nuleidžiu rankas. Net jeigu kas nors nepasiseka, ar galime dėti tašką? Kas pasakė, kad taip bus visada?
Kas padeda išlikti stipriems? Be abejo, tai asmens vidiniai resursai: valia, ryžtas, svajonės, tikėjimas tuo, ką darai. Svarbu ir tai, kokie žmonės tave supa. Tėvai, giminaičiai, draugai, pažįstami, bičiuliai turi didžiulę įtaką.
Pripažįstu, patyriau atskirtį švietimo sistemoje, kai man buvo skirtas mokymas namuose. Jis dažnai kritikuojamas, bet galima pažvelgti ir iš kitos pusės – visgi aš buvau ugdoma, nelikau beraštė. Mokytojai man davė viską, ką galėjo. Pedagogai mokėsi kartu su manimi. Vieni matė mažiau, kiti daugiau mano stiprybių. Žinoma, buvo akimirkų, kai išgyvenau, kad negaliu bendrauti su bendraamžiais.
Visgi pakalbėkime apie žmogaus sąmoningumą – kiek kritiškai vertinam, ką savo gyvenime galime pakeisti ir ką galime atrasti. Svarbiausia – nesijausti nelygiaverčiu žmogumi, griauti negalios stereotipą savo kasdienybėje. Tačiau nereikia per daug remtis ir tuo, kaip labai madinga, kai apie negalios paliestuosius kalbama, jog tai – kažkuo ypatingi žmonės. Negalia iš esmės nieko nekeičia. Pokytis įvyks, kai į pirmą vietą iškelsime asmenybę, teisę, orumą.
Būti oriam reiškia jausti savo vertę. Kiekvienas turime vidinių išteklių, kuriuos privalome atskleisti. O tai reiškia, kad būtina save įveiklinti – kuo daugiau eiti į viešumą, visur dalyvauti. Negalia – tik antrinis, nieko nereiškiantis dalykas. Yra daug būdų negalią paversti galia.
Manau, kad gyvenime svarbu užimti ne pirmąsias vietas, o rasti savo vietą, kad galėtum jaustis laimingu. Niekada nereikia tikėti sakančiais: „tau nepavyks“, „tu negali“, „tai neįmanoma“. Kai siekiame savo gyvenimo tikslų, nereikia priimti negatyvių kitų žmonių minčių. Mano gyvenimo kelias yra prasmingas, nes kasdien skiriu laiko darbui, mokymuisi, skaitymui, bendravimui su draugais ir kt. Tai suteikia harmoniją mano dienotvarkei ir pačiam gyvenimui.
Kaip man pavyksta išlikti stipriai ir nepalūžti? Šiek tiek pamąsčiusi galiu pasakyti – man padeda siekis realizuoti savo svajones. Mes neturime negalimybių. Žmogui duoti įvairūs kūrybiniai, intelektiniai, meniniai gebėjimai. Būna, kai kas nors pakerta sparnus, kai nebegali skristi ar net pakilti. Vis dėlto aš įsiklausau, ką man sako širdis. Svarbu neišsibalansuoti, nepasimesti savo gyvenimo kasdienybėje, nes visada galima pradėti iš naujo.
Irmina BENEŠEVIČIŪTĖ
