* * *
Prieš gerą savaitę nutiko svarbus įvykis – Seimas patvirtino, kad nuo kitų metų nebeliks socialinių įmonių, o neįgalieji galės darbintis bet kur ir visi darbdaviai galės už juos gauti subsidijas. Vieni tokiems pokyčiams nepritaria, teigdami, kad socialinėse įmonėse dirbantys neįgalieji neteks darbo ir kad dabar jų iš vis niekas nedarbins, kiti džiaugiasi, galvodami, kad štai dabar tai jau visi išskėstais glėbiais lauks neįgaliųjų ir juos darbins. Kuriai grupei priklausau aš? Nė vienai. Mano nuomone, pirmieji ne kažin ką žino apie žmones su negalia ir jų galimybes, o antrieji ne visai supranta, kaip veikia verslas ir darbo rinka.
Verslo tikslas – gauti pelną, uždirbti pinigus jo savininkui. Taip buvo visada. Dabar madinga kalbėti apie socialinį verslą arba apie tai, kad verslas spendžia kažkokias socialines problemas. Bet tai labiau įvaizdžio ir mados dalykas. Jei įmonė nesilaikys ekologijos ar tvarumo tendencijų, nerems kokios nors socialiai jautrios grupės, ji visuomenės ir potencialių klientų akyse atrodys negražiai, neteisingai, nemadingai, o tai reiškia, kad kris apyvarta. Kuo sudėtingesnis verslas, tuo daugiau įvairių skaičiavimų ir kintamųjų, nuo kurių priklauso sėkmė ir pelningumas. Tačiau viena pagrindinių verslo sudedamųjų dalių yra darbo jėga. Nekvalifikuota darbo jėga yra pigi ir atlieka paprastus, dažniausiai fizinius darbus. Kvalifikuoti darbuotojai gali būti labai brangūs, tačiau jų kuriama vertė gerokai didesnė. Geram, rimtam, darbdaviui nesvarbu, kokios lyties, religijos, negalios ar rasės darbuotojas, svarbu kvalifikacija, kompetencija ir darbo našumas, kad darbuotojo kuriama vertė atsipirktų ir neštų pelną.
O dabar grįžkime prie žmonių su negalia. Kol jų darbas, o tiksliau darbo užmokestis, bus subsidijuojamas, tol jie verslui tebus pigi darbo jėga. Ne kvalifikuoti darbuotojai ir lygiaverčiai komandos nariai, o tiesiog žmonės, kurie sumažina įmonės kaštus. Subsidijos esmė – kompensuoti darbdaviui kaštus, kurių neįgalusis neva „neatidirba“ dėl savo negalios. Bet verslui nenaudinga darbinti neįgalųjį, kuris užims darbo vietą, naudos kažkokias priemones, bet neneš pelno, nors už jį ir bus mokamos subsidijos. Nes jo vietoje galėtų būti daug našesnis žmogus, kuris „atidirbs“ ne tik savo darbo vietą, bet ir kurs pridėtinę vertę. Aš pritariu dėl subsidijų aplinkos ir darbo vietos pritaikymui, darbo priemonių įsigijimui, mokymui, pameistrystei, stažuotėms, pagalbai tiek darbuotojui, tiek darbdaviui. Tačiau subsidijos, skirtos darbo užmokesčiui kompensuoti, yra niekinės, nuvertina neįgaliuosius kaip lygiaverčius darbo rinkos dalyvius ir demotyvuoja. Juk nėra malonu žinoti, kad tave darbina dėl subsidijų ir todėl, kad tu tiesiog „pigus“, o ne dėl to, kad esi kvalifikuotas ir kompetentingas darbuotojas.
Deja, bet visada bus negalią turinčių žmonių, kurie dirbti gali, tačiau niekada nebus konkurencingi darbo rinkoje dėl savo sveikatos būklės ar kompetencijų. Tokiems žmonėms reikia ypatingos pagalbos ir tai yra ne vien darbo užmokesčio ar kitokios subsidijos, bet ir saugi bei komfortiška aplinka. Ne visi negalią turintys žmonės gali dirbti mišriuose kolektyvuose (su negalios neturinčiais kolegomis) dėl darbo tempo, aplinkos ar psichologinių priežasčių. Štai čia savo tikrąjį vaidmenį galėtų atlikti socialinės įmonės, kurios turėtų viešosios įstaigos statusą, būtų įkurtos prie nevyriausybinių organizacijų ir tenkintų viešąjį interesą, bet jokiais būdais nebūtų verslo įstaigos, siekiančios vien tik pelno. Taip yra kai kuriose užsienio šalyse. Bet, deja, Lietuvoje gerosios kitų šalių patirtys sėkmingai ignoruojamos.
Taigi nuo kitų metų įsigaliosiantys pokyčiai nepakeis neįgaliųjų padėties darbo rinkoje. Stipriose ir konkurencingose socialinėse įmonėse neįgalūs darbuotojai ir toliau dirbs, kitos užsidarys, nes nebeturės pigios darbo jėgos ir nesugebės konkuruoti rinkoje. Aktyvioms darbo rinkos priemonėms pinigų bus daugiau bei paslaugų spektras plėsis, bet kažin ar tai motyvuos darbdavius ir pačius neįgaliuosius. Kodėl? O čia jau visai kita istorija... (laukite tęsinio)
Virginija DAMBRAUSKAITĖ
