* * *
Visuomenėje vyksta daug įvairių transformacijų, nemažai pokyčių jaučiama ir socialinėje srityje. Daugėja ir žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tačiau ne visada įvairios įstaigos ar organizacijos turi finansinių išteklių padėti. Tam pasitelkiami savanoriai, kurie atlieka gerus darbus ir praturtina organizacijos veiklas.
Vis dažniau pasitaiko išgirsti: „Aš noriu duoti, bet ne imti“; „noriu padėti“. Savanorystė nuostabi tuo, kad dirbama nesiekiant atlygio ir negalvojama apie materialinius dalykus. Savanoriaujama įvairiose religinėse organizacijose, bendrijose, tarptautinėse organizacijose ir t.t. Savanorystės reikšmė ypač didelė neįgaliųjų nevyriausybinėse organizacijose (NVO) ar kitose bendrijose, kur stiprinami socialiniai ryšiai su negalią turinčiais asmenimis, kuriems reikia pagalbos.
Kas paskatina asmenis savanoriauti? Kiekvieno žmogaus motyvas yra individualus. Verta atkreipti dėmesį, kad įsiliejus į nevyriausybines organizacijas ar kitas neįgaliųjų bendruomenes plečiasi savanorių socialinis tinklas, kita vertus, svarbu ir tai, kad per savanorystę asmuo ieško savo pašaukimo kelio. Vienas iš svarbiausių paskatų savanoriauti nevyriausybinėse ar kitose organizacijose, bendruomenėse yra noras jaustis naudingam, realizuoti save, dalintis savo asmeniniais ištekliais. Dėl to labai svarbu savanoriams sudaryti sąlygas įsilieti į nevyriausybines organizacijas.
Atviras bendravimas tarp savanorių ir NVO narių bendruomenės leidžia kartu kurti darbų strategijas, spręsti kylančius konfliktus. Kuo daugiau dalijamasi rūpesčiais, tuo labiau stiprinamas pasitikėjimas tarp žmonių bendruomenėje. Esant stipriam pasitikėjimui savanoriai gali visiškai atsiduoti pagalbai silpnesniems.
Negalią turintieji neretai patiria ir vargo, ir vienišumo, ir atmetimo. Tam tikra prasme savanoris gali būti viltis tiems, kas ją praradę. Žmogiškumo prasme savanorystė moko, kad egzistuoja tokie paprasti dalykai, kaip dėkingumas, empatija, jautrumas.
Verta pridurti, kad savanoriaujantieji NVO labiau pažįsta ir negalią. Taip ugdoma savanorių tolerancija, pagarba kitoniškumui. Galima daryti prielaidą, kad savanoris prisideda ir prie nuostatų į negalios paliestus asmenis keitimo.
O kaip savanorystė gali keisti NVO? Savanorystė turi didžiulę įtaką bendriesiems NVO reikalams, nes be jos būtų neįmanoma ir organizacijos veikla. NVO vadovai tam tikra prasme taip pat yra savanoriai, nes dažniausiai dirba tik iš idėjos ir tam atiduoda labai daug savo asmeninio laiko. Savanorių vaidmuo itin reikšmingas tuomet, kai NVO nėra užtikrinamas pakankamas finansavimas. Ir mamos, kurios augina neįgalius vaikus ar rūpinasi suaugusiais jaunuoliais, taip pat tampa savanorėmis, kai siekia burtis į grupeles, kad galėtų pasidalyti savo išgyvenimais, tapti atrama vienai kitai.
Negalios paliesti žmonės neretai patiria ir nuoširdaus bendravimo stoką. Kartais neįgalaus asmens išklausymas yra vertingesnis, nei teikiama paslauga. Trumpa pabendravimo akimirka gali lemti pokyčius negalios paliestų žmonių gyvenime. Tada ir savanoris gali pasijusti geriau, matydamas, kad jo tarnystė ir atsidavimas lemia labai daug.
Verta įsiklausyti į Motinos Teresės mintis: „Kiekvieną kartą vienas kitą sutikime su šypsena veide. Nes šypsena – tai meilės pradžia.“
Irmina BENEŠEVIČIŪTĖ
