* * *
Jungtinių tautų žmonių su negalia teisių konvencija (Konvencija) – jau 2010-aisiais Lietuvoje ratifikuotas tarptautinis žmogaus teisių dokumentas, kuris įpareigoja valstybę užtikrinti asmenų su negalia teises. Šis dokumentas teisinėje hierarchijoje yra aukščiau už nacionalinius įstatymus ir savo svarba yra antras po Konstitucijos.
Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija (Komisija) vertino, kaip savivaldybės užtikrina Konvencijoje numatytas nuostatas ir jau susitiko su 24 savivaldybių ir vietinių nevyriausybinių organizacijų atstovais. Stebėsenos metu paaiškėjo, kad žmonės su negalia ir jų šeimos patiria daug sunkumų dėl netinkamai įgyvendinamų teisės aktų, todėl Komisija savivaldybėms parengė rekomendacijas.
Šiuo metu savivaldybės nežino, kur ir kokią negalią turinys žmonės gyvena. Jei šalyje įvyktų nelaimė ir gyventojams reikėtų evakuotis, pagalbos tarnybos net nežinotų, kur rasti žmones su negalia, kuriems reikalinga pagalba. Todėl Komisija rekomenduoja savivaldybėms nepertraukiamai rinkti statistinius duomenis apie gyventojus pagal negalios pobūdį.
Beveik visose savivaldybėse nėra užtikrinama individualizuota pagalba, nėra galimybės visą parą gauti reikiamą pagalbą. Dėl to žmonės su sunkiomis, kompleksinėmis negaliomis turi tik vieną galimybę – naudotis specialiųjų įstaigų paslaugomis, už kurias turi prisimokėti iš negalios poreikiams skiriamų išmokų. Taip, Komisijos manymu, yra ribojamos jų teisės, jie patiria diskriminaciją ir socialinę atskirtį.
Komisija pastebi, kad dalyje savivaldybių vis dar vyrauja biurokratinis požiūris. Manoma, kad žmonės su negalia patys turi ieškoti pagalbos, dėl jos kreiptis. Komisija savivaldybėms rekomendavo užtikrinti, kad individualius poreikius atitinkančios pagalbos priemonės būtų teikiamos skatinant įtrauktį į bendruomenę ir savarankišką gyvenimą. Tuo pačiu savivaldybės turėtų užtikrinti tam tinkamą finansavimą.
Komisija taip pat konstatavo, kad didžioji dalis savivaldybių neturi programų ar strategijų, skirtų savo teritorijos gyventojų su negalia užimtumui didinti. Atsižvelgiant į tai, savivaldybėms rekomenduojama kuo skubiau pasirengti tokias programas.
Taip pat paaiškėjo, kad dalies savivaldybių darbuotojams vis dar stinga žinių apie įtraukųjį ugdymą, savivaldybėse trūksta reikalingų specialistų, dažnai nėra užtikrinama galimybė gauti kokybiškas švietimo paslaugas vaikams su regos, klausos negalia. Įgyvendinant Konvencijos nuostatas dėl švietimo, Komisija rekomenduoja sudaryti tinkamas sąlygas įtraukiajam ugdymui ir mokymuisi visą gyvenimą, parengti perėjimo prie įtraukaus ugdymo strategijas, nusimatyti konkrečias priemones dėl pedagoginę pagalbą teikiančių specialistų rengimo arba perkvalifikavimo bei mažinti mokinių skaičių klasėse.
Dalyje savivaldybių gana gerai išplėtota ir pritaikyta sporto infrastruktūra. Tačiau išsiaiškinta, kad trūksta ne tik paslaugų ar prieinamumo prie jų, informacijos apie jas pateikimo asmenims su įvairiomis negaliomis suprantama kalba, bet ir įvairių sričių specialistų, kurie dirbtų su žmonėmis su negalia sporto, laisvalaikio, švietimo, kultūros srityse. Komisija atkreipia dėmesį, kad kultūros ir sporto renginiai dažnai organizuojami neatsižvelgiant į žmonių su negalia poreikius.
Bendraujant su savivaldybių atstovais paaiškėjo, kad jei suaugęs žmogus su negalia, kuriam reikia daug pagalbos, staiga netektų juo besirūpinančių artimųjų, jam būtų ieškoma globėjo. Tačiau jei rasti nepavyktų, toks asmuo negalėtų gyventi savarankiškai ir būtų apgyvendinamas globos įstaigoje. Valstybėje nėra strategijos, kuri tokiais atvejais užtikrintų žmonių su negalia galimybę likti gyventi savo bendruomenėje. Komisija rekomenduoja užtikrinti tinkamą finansavimą asmeniui su negalia ir jo šeimai, kad pagal poreikį būtų užtikrintos būtinos pagalbos priemonės.
Savivaldybės turi numatyti priemones šioms rekomendacijoms įgyvendinti.
Kristina DŪDONYTĖ
