* * *
Pasaulis gražus ir keistas, didelis ir įvairus. Jis gali būti ir neteisingas. Socialinis teisingumas – tai asmens įtrauktis į visuomenę. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo su negalia yra lygus su kitais ir turi turėti galimybę oriai gyventi.
Socialinė atskirtis – tai procesas, kurio metu asmuo patiria socialinę izoliaciją. Tai gali lemti ir netinkamas socialinę politiką formuojančių ar ją vykdančių atstovų požiūris. Dažnai girdime žodžius „integracija“, „įtrauktis“, „pagalba“, neretai deklaruojama, kad neįgaliesiems atveriamos naujos galimybės. Darbas su socialinę atskirtį patiriančiais asmenimis su negalia nėra tik jų pačių reikalas. Vieni didžiausių pagalbininkų, kurie supranta realias negalią turinčių asmenų problemas, yra neįgaliųjų organizacijos.
Neįgaliųjų organizacijos veikia kaip potencialios paramos tinklai. Jų veikloje svarbu vienas kito palaikymas. Šių organizacijų kasdienybė – atstovauti žmonių su negalia interesams ir juos ginti. Atstovaujant šiems žmonėms NVO tenka ir pačioms patirti iššūkių, ypač kai susiduriama su valdžios atstovų empatijos stoka. Deja, valdžios institucijose neįgalaus asmens problemoms išsiaiškinti skiriama minimaliai laiko. Tai galbūt lemia išankstinės jos atstovų nuostatos negalios paliestų asmenų atžvilgiu. NVO ir valdžios atstovų nesusikalbėjimas neskatina problemų sprendimų.
Šiandien nuogąstaujama dėl NVO veiklų akreditacijos. Ar ji neturės įtakos tam, kad būtų apribotos ar nutrauktos vykdomos veiklos, kuriose aktyviai dalyvauja negalios paliesti žmonės? Ar pasiteiraujama, kokie jų lūkesčiai? Neįgaliųjų organizacijų veiklos labai svarbios negalios paliestų asmenų gyvenimo kasdienybėje. Pirmiausia tai yra santykis su kitu žmogumi, kuris padeda įveikti vienišumą, pasidalyti gyvenimo patirtimi vieniems su kitais, neužsidaryti namuose. Kaip nuostabu, kai negalios paliestas asmuo turi kur nueiti ir pajusti savo būties prasmę. Tačiau nepaisant iššūkių, su kuriais susiduria NVO, veiklos tęsiamos dažniausiai savanoriškai, iš pašaukimo.
Pagalba ir užimtumo organizavimas neįgaliesiems – viena iš svarbių socialinės paramos negalią turintiems žmonėms sričių. Organizuojamos edukacijos, mokymai, pažintinės išvykos, vyksta užimtumo užsiėmimai. Kiekvienas rankų darbo gaminys praturtina žmogų, juos pristatant mugėse, socialinėse iniciatyvose reprezentuojama ir organizacija.
Labai reikalingas ir dalyvavimas kultūrinėse veiklose. Nors kartais pasigirsta tokių replikų, kad „ten tik šoka ir dainuoja“, reikia suprasti, kad žmogus turi teisę į kultūrinę veiklą, o tokią galimybę suteikia neįgaliųjų organizacijos. Kaip pasikeičia gyvenimo kasdienybė, kai tu atėjęs į organizaciją daliniesi savo meninės kūrybos potencialu! Na, o renginiai ar susitikimai žmones suburia dar labiau. Džiugu, kad kolektyvai dalyvauja konkursuose ir pelno prizines vietas. Didžiausia žmonių su negalia stiprybė slypi paprastame ir kasdieniškame siekyje visuomet tobulėti.
Neįgaliųjų organizacijų veiklų žinomumui daug įtakos turi informacijos sklaida. Vienas iš būdų viešinti problemas yra spauda, ypač skirta žmonėms su negalia. Joje konkrečiai rašoma neįgaliesiems skirtomis temomis, atsižvelgiama į bendruomenės balsą, dalijamasi įvykusiais renginiais. Laikraštis su įstatymais supažindina visiems suprantama kalba. Jaunesni žmonės su negalia visą reikiamą informaciją susiranda internete, naudodami kompiuterius, o senyvo amžiaus neįgaliems žmonėms laikraštis gyvenimo kasdienybėje yra stipriai įgalinantis. Ypač laikraštis buvo svarbus per karantiną, kai gyvas bendravimas tapo itin ribotas.
Tai tik įrodo, kokia svarbi asmenų su negalia bendrystė.
Irmina BENEŠEVIČIŪTĖ
