„Čia mes vienas kitą jautėme ir palaikėme“

***
„Bičiulyste“, mano brangi drauge. Labai nuliūdau, kad tenka atsisveikinti...

Šis laikraštis mūsų namuose buvo pats laukiamiausias svečias jau daugelį metų. Visada pradėdavau jį skaityti nuo paskutinio puslapio. Žavėjausi čia rašančiais žmonėmis, jų netikėtomis mintimis, savitu požiūriu į supantį pasaulį. Čia mes vienas kitą jautėme ir palaikėme.

Laikraščio puslapiuose sužinodavome apie visos Lietuvos draugijų veiklas, sėmėmės idėjų, rasdavome aktualią informaciją, bet... Kažkodėl gyvenime taip jau būna, kad geriausi dalykai nesitęsia ilgai.... Neįgalieji, turintys mažas pajamas, nesugebėjome išlaikyti savo geriausio draugo... Liūdna...

Zita VALEIKIENĖ

***
Viską po truputį naikina, tai ir nebebus, atseit per brangiai kainuoja leidyba. Vis laukėm, kada bus galima prenumeruoti laikraštį, tai sulaukėm „geros“ naujienos.

Ona MATUZIENĖ

***
Širdį suspaudė perskaičius, kad mūsų visų labai mėgiamo, labai reikalingo laikraščio daugiau nebus. Širdis sako, kad tai atsitiko ne dėl redakcijos kaltės, o dėl kažkieno netoliaregiškumo, neįsigilinimo į visuomenės, ypač itin pažeidžiamos, poreikius. Sveikam žmogui bepigu susirasti informaciją, nueiti, nuvažiuoti, o turinčiam ribotas galimybes šis laikraštis buvo kaip atrama negalinčiam judėti, kaip akys neregiui, ausys kurčiajam...

Gyvenimas ir taip niūrus neįgaliajam. Tegul neatima vienintelio šviesos spindulėlio!

Manau, kad į temą šis mano eilėraštis:

PŪGA

Šiandien saulė vėlokai pakirdo –
Tamsūs debesys leido miegot.
Širdies šnabždesio nieks neišgirdo,
Neįstengiu pūgos pažabot.

Rodos, šyptelčiau – saulė atkustų,
Ištirpintų gėles ant langų –
Pūga siautėja ir rodo rūstį.
Apšarmojusią širdį rengiu.

Apsisiausiu viltim lyg marškone,
Kad žiema nenuskriaus, neapgaus...
... O pro šalį praeina vėl žmonės,
Tik tarp jų nerandu aš Žmogaus...

Danutė RUSECKAJA

***
Tenka apgailestauti, kad netenkame neįgaliųjų laukiamiausio svečio – mūsų laikraščio BIČIULYSTĖ. Jis jungė mūsų bendruomenę tvirtais draugystės, dalijimosi nelengva išgyvenimo, būties, vilties patirtimi. Kam šovė į galvą tokia mintis, kad mums nebereikia rašytinės spaudos? Kada žmonėms jos nereikėjo?

Gražina DAUGINIENĖ

***
Apmaudu... Ačiū už ilgą, prasmingą kelią... kartu.

Kas benutiktų, šviesios ateities visiems, puoselėjusiems „Bičiulystę“.

Violeta NEIMONTAITĖ

***
Labai liūdna – tiek žinių, tiek naujienų, kas mus liečia, ir va, nebebus.

Daiva SIPAVIČIENĖ

***
O taip laukdavau, kad vėl galėsiu sužinoti, ką draugai veikia, kas vyksta neįgaliųjų draugijose, kuo užsiima. Laaabai liūd­na žinia.

Zita ANTANAVIČIENĖ

***
Taip, matyt, ir draugijos tyliai nebeliks, labai draugijos nariai nuliūdo sužinoję šią žinią. Sėkmės laikraščio kolektyvui, buvot savos, visada maloniai bendravome. Labai labai gaila.

Raminta ZABITIENĖ

***
Kaip gaila „Bičiulystės“ – tiek darbo, šviesos, gyvenimo!

Olga VAŽNEVIČIENĖ

***
Liūdna žinia, bet ačiū, kad buvote, šildėte, glaudėte.

Vilija GIRDAUSKIENĖ

***
Valstybėje viskam pinigų užtenka, net utopiniams projektams ar statyboms, abejotinoms labdaroms ir t.t. O laikraščiui, kurio kaip saulės laukia ne vienas Lietuvos neįgalusis, neatsirado, apgailėtina...

Antanas MARČIULYNAS

***
Pokyčiai, pokyčiai, pokyčiai, neramiais laikais gyvename...

Vytautas KARSOKAS

***
Išsaugokime, tęskime, bičiuliai, FB bendrystės Bičiulystę, dalinkimės įvairiapusiška informacija: veiklomis, sėkme, prob­lemomis. Sėkmės.

Stasė BALČIŪNIENĖ

***
O gal verta pamąstyti, kaip pratęsti veiklą? Poreikis yra, manau, reikia suremti pečius mums visiems ir ieškoti galimybių...

Ernesta BAGDONAITĖ