Šiuo metu šalyje gyvena apie 230 tūkst. negalią turinčių žmonių, 147 tūkst. iš jų – darbingo amžiaus. Vis dėlto dirba tik apie 30 proc. neįgaliųjų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija užsibrėžusi siekti, kad 2025 m. dirbtų 39 proc., o 2030 m. – 47 proc. žmonių su negalia. Tam sukurtas naujas neįgaliųjų užimtumo modelis, kuris turėtų padėti lengviau įsidarbinti.
Turi darbą, gali drąsiai svajoti
26-ąjį gimtadienį šiemet švęsianti Saulė Stankevičiūtė dar tik pradeda savo darbo karjerą. Nuo vaikystės negalią (stuburo smegenų išvaržą) turinti mergina neslepia – kelias į savarankiškumą nebuvo lengvas. Kiek save pamena, visą laiką juda neįgaliojo vežimėliu. Dėl to, kad mokykla Šalčininkuose buvo nepritaikyta negalią turintiems mokiniams, teko mokytis namuose. Brandos egzaminų Saulė nelaikė, tad ir jos atestate vietoje pažymių – įrašas, kad yra išklausiusi vidurinės mokyklos programą.
Vis dėlto jauno žmogaus noras save įprasminti padrąsino merginą ieškoti, kaip tai padaryti. Pirmiausia Saulė nutarė įgyti profesiją. Valakupių reabilitacijos centre pasirinko juvelyro specialybę, tačiau supratusi, kad tai ne jos kelias, ėmė gilintis į darbo su oda niuansus. Mokslai patiko, bet jie netapo merginos gyvenimo būdu – darbą su tokia specialybe rasti sunku, o savarankiškam verslui pradėti reikėjo ir drąsos, ir finansų.
Dar kartą į mokslus Saulė susitelkė, nusprendusi Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre įgyti socialinio darbuotojo kvalifikaciją. Diplomą gavo, bet darbo – ir vėl ne. Daug kur skambino, ieškojo. „Kaip gi tu dirbsi, sėdėdama vežimėlyje?“ – klausdavo galimi darbdaviai. Mergina prašė leisti bent pabandyti, bet ir tai nepadėjo. Nieko nepasiūlė ir tuometinė Darbo birža.
Saulė neslepia – kuriam laikui nusviro rankos. Vis dėlto prieš porą metų apsisprendė: „Kitais metais turiu susirasti darbą.“ Iš pradžių paieškos ir vėl nebuvo sėkmingos. Vilties atsirado tik paskambinus į negalią turintiems žmonėms įsidarbinti padedančią SOPĄ. „Tuo metu Pilaitėje kaip tik atsidarė prekybos ir pramogų kompleksas „Vilnius Outlet“. SOPOS darbuotojos susisiekė su jo atstovais, sutarė susitikti, – pasakoja Saulė. – Mano neįgaliojo vežimėliu ten niekas nesistebėjo, atvirkščiai, sakė, kad jiems būsiu naudinga kaip ekspertė, galinti išbandyti, ar čia viskas gerai įrengta.“
Nuo praėjusių metų rugsėjo vidurio Saulė įsidarbino šiame komplekse įsikūrusiame RIMI prekybos centre kasininke-pardavėja. Pradėjusi nuo 4 valandų darbo dienos, dabar dirba jau 6 valandas. „Dirbu slenkančiu grafiku, kurį darbdaviai su manimi suderina, kasa pritaikyta dirbti sėdint rateliuose, draugiški kolegos“, – pasakoja Saulė ir pasidžiaugia, kad darbdavys pasirūpino ir jos atvykimu bei grįžimu – iš Šalčininkų į Vilnių ją vežioja socialinis taksi.
Mergina sako, kad darbas negalią turinčiam žmogui suteikia savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, išplečia draugų ratą, leidžia kurti svajones ir siekti jų išsipildymo. Didžiausia Saulės svajonė – apsigyventi Vilniuje, arčiau darbo vietos, įsigyti būstą, ateityje – išmokti vairuoti, nusipirkti automobilį ir tapti visiškai savarankiška bei nepriklausoma. „Turi darbą, gali drąsiai svajoti“, – tikina Saulė.
Dėmesys darbo paslaugų kokybei ir prieinamumui
Užimtumo tarnyboje 2021 m. spalio 1 d. buvo registruota 14,4 tūkst. darbo ieškančių negalią turinčių žmonių. S. Stankevičiūtės istorija rodo, kad jiems įsidarbinti tikrai nėra lengva. Nepritaikyta aplinka, darbo vieta ar priemonės – tik kelios aplinkybės, dėl kurių jų darbo pokalbiai baigiasi nepalankiai. Užimtumo tarnyba nurodo, kad negalią turintiems žmonėms įsidarbinti trukdo ir informacijos trūkumas, kvalifikacijos stoka, pasyvios darbo paieškos.
Darbdaviams taip pat trūksta žinių, kaip sukurti palankias darbo sąlygas negalią turintiems žmonėms, kaip padėti jiems adaptuotis darbo vietoje, įgyti darbo įgūdžių, paruošti kolektyvą ir pan.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Justinos Jakštienės teigimu, atsižvelgus į šias aplinkybes parengtas naujas neįgaliųjų užimtumo modelis, kuris padės šiems žmonėms lengviau ir greičiau įsidarbinti. Pasak viceministrės, ateityje numatoma stiprinti darbo rinkos paslaugų kokybę ir prieinamumą, užtikrinti įdarbinimo su pagalba bei lydimosios pagalbos įsidarbinus paslaugas, atsiras darbo asistentai, planuojama plačiai taikyti atvejo vadybos darbo metodus Užimtumo tarnyboje. Bus toliau įgyvendinamos ir kitos priemonės, pavyzdžiui, darbo vietos ir aplinkos pritaikymo galimybės, kurios bus prieinamos ir kaip prevencinės priemonės, siekiant, kad jau dirbantys negalią įgiję asmenys neiškristų iš darbo rinkos. Taip pat bus išbandomos ir pritaikomos inovatyvios darbo rinkos priemonės, vykdomas bandomasis projektas – darbo funkcijų pritaikymas („Job carving“). Bus tobulinamos ir jau veikiančios priemonės.
Orientacija – atvira darbo rinka
J. Jakštienė pabrėžia, kad visų šių naujovių kryptis – atvira darbo rinka, kurioje ir dabar dirba didžioji dauguma negalią turinčių žmonių. Užimtumo tarnybos duomenimis, 2021 m. lapkritį šalyje veikė 107 socialinės įmonės, kuriose dirbo 4477, arba 10 proc., darbingo amžiaus negalią turinčių asmenų. Planuojama, kad Socialinių įmonių įstatymas turėtų nustoti galiojęs, o šio statuso netekusios įmonės savo veiklą galės tęsti rinkos sąlygomis ir kartu su visomis kitomis įmonėmis – aktyvios darbo rinkos politikos priemonės ir subsidijos bus prieinamos visiems atviroje rinkoje veikiantiems darbdaviams, kurie įdarbina negalią turinčius žmones.
J. Jakštienė pabrėžia, kad dėl reglamentavimo pasikeitimo socialinėse įmonėse dirbantys negalią turintys darbuotojai neturėtų būti atleidžiami. Numatytas ne tik pereinamasis 6 mėn. įstatymo įsigaliojimo laikotarpis, bet ir papildomas rėmimas, kad jiems nereikėtų registruotis Užimtumo tarnyboje, norint gauti subsidijas. „Socialinėse įmonėse dirbantys neįgalieji galės iš karto gauti Užimtumo įstatyme reglamentuojamas subsidijas“, – sako J. Jakštienė.
Aldona MILIEŠKIENĖ
Reikia suformuoti tvarią, veikiančią sistemą
Jurgita Kuprytė.
Socialinė įdarbinimo agentūra SOPA jau 15 metų padeda įsidarbinti negalią turintiems bei kitą atskirtį patiriantiems žmonėms. Jos vadovės Jurgitos Kuprytės paprašėme pasidalyti savo įžvalgomis, ar naujasis neįgaliųjų užimtumo modelis padės reikšmingai sumažinti šių žmonių nedarbą.
Esminis naujojo modelio pokytis – siūlymas panaikinti socialinių įmonių statusą ir sudaryti darbdaviams lygias galimybes gauti subsidijas atviroje darbo rinkoje dirbantiems negalią turintiems žmonėms. Tačiau to nepakanka. Darbdaviams reikia ne subsidijų, o paslaugų, kurios padėtų pritraukti darbuotojus su negalia, juos apmokyti darbo vietoje, pritaikyti darbo sąlygas, prireikus paruošti kolektyvą. Todėl reikia galvoti, kaip sukurti tarpininkavimo, palydėjimo, individualaus darbo sąlygų pritaikymo paslaugas. Tokios paslaugos turėtų būti sistemos dalis, bet ji nėra sukurta. Nors apie tai rengiant pokyčius šiek tiek užsimenama, tačiau visai neaišku, kaip tos paslaugos bus teikiamos, koks mechanizmas bus sukurtas, kas bus paslaugų teikėjai, kas nustatys poreikį. Valstybė vis dar laikosi požiūrio, kad pagrindinis paslaugų teikėjas yra Užimtumo tarnyba, tačiau įdarbinimo statistika rodo, kad realių pokyčių nepasiekiama.
Tiesa, Užimtumo įstatyme atsirado įdarbinimo su pagalba paslaugos, kurias teikti pasitelkiamos trečiosios šalys. Tačiau paslaugų teikimo mechanizmas kelia abejonių. Pagal dabar veikiančią schemą Užimtumo tarnyba suranda darbdavį, suveda jį su neįgaliuoju, o įdarbinimo atveju iš trečiosios šalies perka lydimosios pagalbos įsidarbinus paslaugą. Kaip gali padėti žmogaus nepažįstantis, nieko nei apie jį patį, nei apie jo galimybes nežinantis, tik įdarbinimo proceso viduryje atsiradęs paslaugos teikėjas? Mes negalią turintį žmogų lydime visą kelią – nuo jo atėjimo pas mus, gebėjimų vertinimo iki visiško prisitaikymo darbo vietoje.
Pastaruoju metu sulaukiame nemažai žmones su negalia norinčių įdarbinti darbdavių skambučių. Ir jie domisi ne subsidijomis, o kandidatais su negalia, kurie atitiktų gana aukštai iškeltą jų reikalavimų kartelę. Ne paslaptis, kad nedirbantiems neįgaliesiems tų gebėjimų trūksta, ir jie labai greitai jų neįgis, todėl reikia, kad kažkas galėtų derėtis su darbdaviais, kad jie nuleistų tą kartelę, kad įtikintų leisti pradėti nuo mažesnių reikalavimų, kad pamažu būtų galima tuos įgūdžius išsiugdyti.
Dažnai skundžiamasi menka neįgaliųjų kvalifikacija. Taip, ji svarbi, bet ne mažiau svarbūs ir „minkštieji“ įgūdžiai, kuriuos būtina ugdyti, bet tuo niekas neužsiima. Kompiuterinis raštingumas šiandien ne privalumas, o būtinybė, juolab dabar, kai daugelis dalykų vyksta „on line“. Kiek žmonių regionuose gali prisitaikyti prie tų naujovių, adaptuotis? Nedaug. Reikia lavinti ir kitus bendruosius įgūdžius: bendravimo, klientų aptarnavimo, gebėjimo mokytis, užsienio kalbų. Jeigu prieš 20 metų gavai diplomą, tai nereiškia, kad šiandien esi geras specialistas, nes viskas labai greitai keičiasi...
Pagalbos reikia ir darbdaviui, ypač jei jis niekada nėra susidūręs su neįgaliu darbuotoju. Jam kyla galybė klausimų – kaip tinkamai pritaikyti sąlygas, kaip bendrauti su tam tikrą negalią turinčiu žmogumi, ką reikia žinoti dėl saugumo reikalavimų ir pan. Valstybės lygmeniu kompetentingai patarti galinčios institucijos, deja, nėra.
Ne viena SOPA užsiima negalią turinčių žmonių įdarbinimu. Jau yra atsiradę daugiau iniciatyvų, įgyvendinami bandomieji, kitokie projektai. Tačiau jiems pasibaigus paprastai paslaugų teikimas nutrūksta ir sukaupta patirtimi bei žiniomis nepasinaudojama. Reikėtų apibendrinti jų patirtį, išgryninti labiausiai pasiteisinusius dalykus ir suformuoti tvarią, veikiančią sistemą. Kitaip užsibrėžtų tikslų vargu ar pasieksime.
Šarūnės Katinaitės nuotr.
