Judesio instruktorė Rita Žogelė 5-erius metus moko šokti specialiųjų poreikių turinčius vaikus bei jaunuolius. Bendraudama su pačiais šokėjais, jų tėvais pastebėjo, kaip sužimba žmonių akys, kai kalba pasisuka apie darbą. Šokių trenerę tai paskatino imtis naujo iššūkio – ieškoti galimybių padėti jiems įsitraukti į darbo rinką.
Šokti ir išsikalbėti
R. Žogelė sako seniai norėjusi mokyti šokti specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Ši Ritos svajonė pildytis pradėjo, kai organizacijos „Reach for Change“ paskelbtame konkurse „Talentas keisti“ pristatė savo idėją „Adaptuoti šokiai specialiųjų poreikių turintiems vaikams“ ir pateko į socialinio verslo inkubatoriaus programą. Tada ir prasidėjo jos vedamos šokių pamokos specialiųjų poreikių turintiems vaikams Vilniuje ir Alytuje. Jaunuoliai labai norėjo ne tik išmokti šokti, bet ir bendrauti.
Kuo daugiau Rita jų klausėsi, tuo geriau suprato, kad šie jaunuoliai labai nori aktyviai gyventi, dirbti ir užsidirbti. „Ir dabar prisimenu vieną savo šokėją Alytuje, – pasakoja Rita. – Kristina dirbo kepyklėlėje. Nebuvo aišku, ar šioji toliau gyvuos. Mačiau, kaip mergina išgyvena, kad neteks darbo. Supratau, kad išmokyti tik šokti, šokti taip, kaip jie nori ir gali, yra per mažai. Turiu ieškoti būdų, kaip jiems suteikti daugiau galimybių.“
Tiesa, šokis – irgi galimybė! Rita matė, kokią terapinę naudą jis duoda, kaip padeda žmogui laisvėti, drąsėti.
Judesio instruktorė Rita Žogelė.
Naujas projektas
R. Žogelė ir psichologė Gintarė Liutkė, savanoriavusi Ritos šokių projekte, nusprendė žengti toliau. „Šokis – pirmas žingsnelis karjeros link“ – tokios idėjos vedinos Rita ir Gintarė nusprendė dalyvauti tuomet startavusiame projekte „Alternatyvių investicijų Detektorius (AID)“. Šio projekto tikslas – padėti socialiai pažeidžiamiems žmonėms naujais, unikaliais būdais integruotis į darbo rinką. Projektą finansuoja Europos socialinio fondo agentūra. Ritos ir Gintarės pasiūlymas integruotis į darbo rinką per šokį projekto organizatoriams pasirodė originalus ir labai įdomus. Taip gimė viena iš organizacijos projektinių idėjų „Unikalus gyvenimas“.
Kodėl svarbus individualumas?
„Kai pradėjau domėtis, kaip galėtume padėti įsidarbinti žmonėms su negalia, sužinojau, kad integruodamasis į darbo rinką neįgalusis sėkmę patiria tuomet, kai su juo dirbama individualiai. Žmogus tampa drąsesnis, labiau pasitiki savimi, kai su juo dirba kuratorius, kuris kiekvienam dalyviui skiria individualų laiką ir išsiaiškina kiekvieno stiprybes bei galimybes. Bendros programos, pagal kurias stengiamasi įdarbinti visus, yra mažiau sėkmingos. Mes siunčiame žinutę, kad siekiame padėti tobulėti fiziškai ir dvasiškai, norime padrąsinti emociškai ir įveikti stereotipus, kurių daug tiek pačių neįgaliųjų, tiek ir darbdavių galvose. O šokis juk išlaisvina! Stengėmės suprasti ir atrasti, kur prasideda pokytis. Tuo mūsų projektas yra unikalus“, – pasakoja Rita.
R. Žogelė ir jos komanda, paskelbusios, kad startuoja projektas „Unikalus gyvenimas“ ir ieško jame norinčių dalyvauti negalią turinčių žmonių, šią žinią siuntė į neįgaliųjų organizacijas, skelbė feisbuke, prašė visų dalytis informacija. Atsiliepė žmonės iš tolimiausių rajonų. Norinčių dirbti yra daug, tačiau rajonuose tėra mažai galimybių, o ir drąsos, ryžto ne vienam trūksta. Rita džiaugiasi, kad jau turi sėkmės istorijų ir kviečia su viena iš jų susipažinti.
Lauros iššūkis
Vos tik apie projektą buvo pranešta internete, Ritai paskambino Seimo narė Monika Ošmianskienė. Ji buvo gavusi laišką iš negalią turinčios moters, kuri gyvena Naujojoje Akmenėje. Moteris labai norėjo dirbti, bet nematė jokių galimybių kur nors įsidarbinti.
Rita neslepia, kad perskaičiusi jai persiustą laišką sutriko: „Ar galėsime padėti? Juk moteris gyvena toli nuo Vilniaus, projekte komandiruotėms pinigų nenumatyta.“ Vis dėlto nutarė su ja susisiekti nuotoliniu būdu. Vėliau Laura (toks moters vardas) prisipažino, kad labai jaudinosi, bet vis dėlto prisijungė.
Lauros kuratore tapo psichologė Gintarė. Ji prisimena, kad tuomet, kai susipažino su Laura, ši buvo pilna baimių, kompleksų. Moteris nuo gimimo serga židinine distonija – negali normaliai judėti, turi nuolat vartoti vaistus. Laurai 40 metų, tačiau anksčiau ji niekada nedirbo, nedalyvavo neįgaliųjų organizacijų veikloje. Ji turi šeimą, 18-metę dukrą, tačiau gyveno labai uždarai.
Gintarės padrąsinta Laura ryžosi pokyčiams. Nuotoliniu būdu ji pradėjo dalyvauti grupinės terapijos konsultacijoje, ėmė mokytis naujų kompiuterinių programų. Gintarė pasakoja, kad su Laura buvo smagu dirbti, nes ji įsiklausydavo į patarimus, buvo atvira pokyčiams. „Laura buvo nebaigusi vidurinės mokyklos, mums pavyko ją įtikinti, kad norint daugiau pasiekti, būtina mokytis. Rudenį ji jau ruošiasi tęsti mokslą nuotoliniu būdu. O svarbiausia, ji išdrįso pasakyti: „Esu suaugęs žmogus, noriu siekti savo tikslo ir prisidėti prie šeimos gerovės.“
Gintarė sako, kad iš uždaro rato Laurai pavyko išsiveržti dar ir todėl, kad ji pasitikėjo projekto vadovėmis, mat šios su ja bendravo kaip draugės. Gintarė Laurą įdarbino firmoje, kuriai pati vadovauja. „Pasiskambinome į Naująją Akmenę, gavome Laurai subsidiją ir dabar ji mano asistentė.“
Svarbiausia – tikėti sėkme
Šiuo metu, be Lauros, Gintarė kuruoja dar dvi projekto dalyves. Viena jų serga Parkinsono liga, kuri vis progresuoja. Vis dėlto, kad ir lėtai, bet judama į priekį. Antroji projekto dalyvė turi Dauno sindromą. Ji gyvena Alytuje, todėl jai padėti kiek sudėtingiau. Tačiau mergina konsultuojasi su projekto vadovėmis ir kuria ateities planus.
Gintarė pasakoja, kad į projektą „Unikalus gyvenimas“ kreipiasi ir tie žmonės, kurie labai nori dirbti, ir tie, kurie vis atideda darbo paieškas, nors jau turi patirties. Jiems labai reikia palaikymo ir padrąsinimo.
Projekte „Unikalus gyvenimas“ jau dalyvavo 10 žmonių. Pavyko įdarbinti 3 moteris. Ateityje projekte tikimasi 20 dalyvių. „Svarbu, kad jie patys tikėtų sėkme, o mes jiems padėsime“, – sako projekto organizatorės.
Eglė KULVIETIENĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
