Žmonėms, turintiems intelekto negalią, vis dar labai sunku rasti darbą. Kokios to priežastys? Daiva Žiuramskaitė, daug metų buvo Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Vilniaus Viltis“ darbo tarpininkė. Šiuo metu bendrijoje ji dirba sprendimų priėmimo specialiste. D. Žiuramskaitės manymu, ieškant darbo daug lemia paties žmogaus, turinčio intelekto negalią, požiūris į darbą ir jo pasirengimas tam.
Susitikimui su darbdaviu reikia pasiruošti
„Lankydami dienos centrus intelekto negalią turintys žmonės atsiduria savotiškoje komforto zonoje. Neįgaliųjų centrų darbuotojai jais rūpinasi, organizuoja įvairiausias veiklas. O darbo rinkoje laukia atsakomybė, pareigos, reikia pačiam mokėti priimti sprendimus“, – sako D. Žiuramskaitė. Pasak jos, toks žmogus, prieš susitikdamas su darbdaviu, turi būti bent minimaliai paruoštas bei supažindintas su darbine aplinka ir darbo pobūdžiu. Intelekto negalią turintis žmogus privalo žinoti, kada jis turi ateiti į darbą, kada prasideda kavos, pietų pertrauka, kada baigti darbą. Privalu jam paaiškinti, kaip naudotis viena ar kita technika. Reikia pasirūpinti ir neįgaliojo saugumu, jam suprantamu būdu supažindinant su vidaus darbo taisyklėmis. Kyla nesusipratimų ir su tėvais‚ nes šie dažnai tvirtina, kad jų sūnus ar dukra viską moka ir viską gali daryti. „Deja, – sako D. Žiuramskaitė, – jie dažnai tik naudojasi feisbuku, o apie kompiuterių programas nenusimano, nebūna pasirengę ir kitiems sudėtingesniems darbams. Darbdavys apie tai turi būti informuotas.“
D. Žiuramskaitė pasidžiaugia, kad nė vienam iš savo klientų ji nėra siūliusi eiti rūšiuoti šiukšlių ar panašaus darbo. „Tokioje aplinkoje negalią turintis žmogus gali susidurti su turinčiaisiais socialinių sunkumų, be to, dirbdamas monotonišką darbą jis pamiršta tai, ko išmoko besimokydamas socialinės reabilitacijos kursuose ar technologijų mokymo centruose. Galima tik apgailestauti, kad Užimtumo tarnyba žmonėms, turintiems intelekto negalią, dažnai siūlo panašius darbus“, – sako D. Žiuramskaitė.
Daiva Žiuramskaitė su Darium ir Audrium.
Darbą gauna motyvuotieji
D. Žiuramskaitės darbo praktikoje yra buvę džiuginančių sėkmės atvejų. Audrius Narkauskas, turintis kompleksinę negalią ir tik 20 proc. darbingumo, jau ketvirtus metus sėkmingai darbuojasi restorane „Pirčiupio karčema“. Jis dirba pagalbiniu darbuotoju. „Audrius norėjo dirbti, nors jam ne visada sekėsi“, – pasakoja Daiva. Vilniaus profesinio rengimo ir reabilitacijos centre vaikinas įgijo ne vieną specialybę: tekstų rinkėjo, maketuotojo, leidybos darbuotojo, virėjo. Praktiką atliko RIMI prekybos centro kulinarijos ceche, tačiau darbdaviai, nors priekaištų vaikinui neturėjo, jo neįdarbino. Darbdavių nuomone, jis dirbo per lėtai. Tačiau restorano „Pirčiupio karčema“ direktorė vaikiną priėmė. Ji matė, kad Audrius yra mąstantis, suvokiantis, tiesiog jam reikės daugiau dėmesio, bendradarbių pagalbos, bent iš pradžių.
Ir direktorė neapsiriko. Audrius sėkmingai dirba. Jo darbo diena trunka 4 valandas. D. Žiuramskaitė pasakoja, kad per karantiną restoranas buvo užsidaręs ir ji baiminosi, ar Audrius galės grįžti į ankstesnę darbo vietą. „Veltui nerimavau, Audrius grįžo ir sėkmingai dirba toliau“, – pasidžiaugia ji.
D. Žiuramskaitę džiugina ir kito vaikino, Dariaus Bogdzevičiaus, sėkmė. Dariaus darbingumas 40 proc. Jis jau ketvirtus metus dirba. Verslo technologijų mokymo centre jis mokėsi kompiuterių technologijos pagrindų. Praktiką atliko įmonėje „Miranda printing solutions“. Įmonės darbo sritis – skaitmeninė spauda, o viena iš jos teikiamų paslaugų yra popieriaus pjaustymas, laminavimas, bigavimas ir segimas. Vaikinas jam skiriamus pagalbinius darbus stengėsi atlikti kuo stropiau ir įmonės savininkė, direktorė Miranda Biretienė nusprendė jį įdarbinti. D. Žiuramskaitės nuomone, žmogui, turinčiam intelekto negalią, labai svarbus neformalus darbdavio palaikymas, supratimas.
Darbuotojo kitoniškumas netrikdė
M. Biretienė sako, kad į savo įmonę priimdama Darių nesijautė daranti kokią nors išimtį. „Darius puikiai užsirekomendavo atlikdamas praktiką. Aš žinojau jo kitoniškumus ir priėmiau ji tokį, koks yra. Per tuos 4-erius metus vaikinas mums tapo savu, visaverčiu komandos nariu“, – sako ji.
Darius negali dirbti visu krūviu, jį būtina stebėti. Miranda pasakoja, kad vaikinui reikia pagalbos ir visi darbuotojai ją suteikia. „Turime pasakyti: „Dariau, dabar eik valgyti“ arba: „Jau turi eiti namo.“ Darius dirba tik 4 valandas. Darbuotojai jį pagloboja ir einantį į kitą gatvės pusę, pasako, kada ir kaip reaguoti į šviesoforą. Dariui sunku skaičiuoti, tad kai reikia suskaičiuoti popieriaus lapus, tą padaro kiti.
Miranda sako, kad dirbdamas vaikinas tobulėja. Jis priima iš vairuotojo prekes, pasirašo, sudeda jas, pjausto popierių. „Būna, kad užsižiopso, perspėjame, kaip ir kitus“, – šypsosi ji.
Miranda pasakoja, kad nors ji direktorė, Darius turi kitą viršininką ir klauso tik jo. Vaikino darbingumas nėra didelis, o įmonė maža, joje dirba 8 darbuotojai, tad žinodama, kad kitiems teks didesnis krūvis, direktorė kreipėsi į tuometinę Darbo biržą, norėdama gauti subsidiją pusei metų. Jai atsakė, kad subsidijos neduos. Vadovė nepasidavė, skambino, reikalavo. O kartą jos paklausė: „Kodėl jūs darbinat neįgalų žmogų, yra tūkstančiai bedarbių, juos ir darbinkit, tada jokių subsidijų nereikės.“ „Aš jiems pasakiau, kad mano darbuotojas nori dirbti, o jūsų minimi tūkstančiai – ne, todėl darbo ir neranda“, – atsakė ji.
Miranda sako, kad intelekto negalią turintys žmonės lieka užribyje, nes negali dirbti visu krūviu. Dariui kartais ne sykį tenka aiškinti, kaip atlikti vieną ar kitą darbą, bet jis padaro. „Mes turime padėti tokiems žmonėms, jie turi dirbti, tobulėti, kad jaustųsi visaverčiai“, – įsitikusi M. Biretienė.
Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
