Žmonių su negalia įsiliejimas į darbo rinką – ne tik valstybės, bet ir nevyriausybinių organizacijų rūpestis. Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojamą projektą „Aš žinau kaip“ įgyvendina ir Kauno miesto neįgaliųjų draugija. Kompleksinės specialistų komandos paslaugos žmonėms su negalia padeda ne tik įsilieti į darbo rinką, bet ir joje išlikti.
Projektas padėjo atrasti save
Kaunietis Vytautas Kiveris – vienas projekto dalyvių. Dalyvaudamas jame vaikinas įgijo pasitikėjimo, reikalingų žinių ir netgi profesiją – gavo socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą. Projektas jam buvo stiprus tramplinas, padėjęs įgyti tam tikrų kompetencijų ir susirasti darbą – Vytautas įsidarbino vienoje iš Kauno mieste veikiančių klinikų socialinio darbuotojo padėjėju.
Kitas projekto dalyvis Maksimas Golubevas dirba apsaugos sistemoje. Pradėjęs nuo budėtojo, COVID pasų tikrintojo prekybos centre ir užsirekomendavęs kaip atsakingas darbuotojas, jis perkeltas į aukštesnes pareigas – dabar dirba apsaugininku. Sustiprėjo atsakomybės, pareigos jausmas, jis stengiasi, tobulėja.
Kauno m. neįgaliųjų draugijos pirmininkės Lauros Žiūkienės teigimu, tai tik pora pavyzdžių, kaip negalią turintiems žmonėms projektas padėjo atrasti save, įgyti pasitikėjimo ir žengti į naują gyvenimą. „Šį projektą įgyvendiname nuo 2018 metų. Jau turėjome jį baigti, bet dėl COVID pandemijos pristabdytų veiklų pratęsėme iki šių metų pabaigos. Iš 250 projekte dalyvavusių žmonių apie 100 įsidarbino, dar 30 save išbando trumpiau nei mėnesį. Tikimės, kad ir jie pritaps, – pasakoja L. Žiūkienė ir priduria, kad likimo valiai nepalieka nė vieno į darbo rinką įsitraukiančio projekto dalyvio. – Žiūrim, stebim, bendraujam, padedam spręsti darbo vietoje kylančias problemas, rasti bendrą kalbą su darbdaviu.“
Pažintis su projektu
Žmogaus su negalia parengimas darbo rinkai – ilgas procesas. Todėl projekto dalyviams buvo parengta išsami programa, organizuotos konsultacijos, su jais dirbo specialistų komanda. „Pradėjome nuo pažinties su projekto dalyviais. Buvo svarbu išsiaiškinti, kodėl jie nusprendė dalyvauti projekte, kokių lūkesčių turi“, – pasakoja L. Žiūkienė. Pasak jos, socialinei darbuotojai Astai Griniutei tekdavo gilintis ir į aplinkos problemas. „Kartais negalią turinčius vaikus tėvai apgaubia hipergloba – mamos niekaip nepaleidžia savo 40-mečio sūnaus, – sako L. Žiūkienė. – Kitas gyvena aplinkoje, kur yra tik ne tik negalia, nepriežiūra, bet ir alkoholiu piktnaudžiaujantys artimieji, atskirtis. Reikėjo spręsti ir šias problemas. Labai svarbu suformuoti ir socialinius įgūdžius.“
Po tokio įvedimo į projektą jo dalyviai rinkosi į grupinius psichologės Dovilės Navikienės užsiėmimus. Daugiausia dėmesio čia buvo skiriama emocinėms vertybėms, pasitikėjimo savimi ugdymui, savo galimybių suvokimui. Pasak draugijos pirmininkės, jeigu žmogus negalią turi nuo gimimo, dažnai jis neįsivaizduoja, ką galėtų veikti, kaip save realizuoti. „Labai svarbi ir galimybė pabendrauti su panašaus likimo žmonėmis. Kai kuriuos netgi paguosdavo tai, kad kitiems yra dar sunkiau, – pasakoja L. Žiūkienė. – O tai suteikia stiprybės ne tik pačiam kažko siekti, bet netgi padėti kitiems. Pavyzdžiui, ateina žmogus, visą gyvenimą slaugęs mamą, pats turintis negalią, niekada nedirbęs. Mama numirė ir jis nežino, kaip jam toliau gyventi. Tokius žmones paskatindavome įsitraukti į draugijos veiklą kaip savanorius. Ir jie atrado, kur save realizuoti: padėdavo organizuoti renginius, išvežioti „Maisto banko“ davinius. Svarbu nepalikti žmogaus vieno – padėti, paskatinti ir pagirti už atliktus darbus.“
Žingsniai darbo link
Kartu su įdarbinimo tarpininke Sigita Petrylienė projekto dalyviai kūrė gyvenimo aprašymus, motyvacinius laiškus. „Buvo svarbu, kad žmonės patys patirtų, ką reiškia darbo pokalbis, – sako L. Žiūkienė, – todėl juos imituodavome: įsikūnydavome ir į blogus, ir į gerus darbdavius, provokuodavome įvairias situacijas. Viską nufilmuodavome, o vėliau aptardavome, diskutuodavome.“ Pasak draugijos pirmininkės, buvo svarbu, kad projekto dalyviai suprastų ir darbdavio poreikius, kad negalvotų, jog neįgaliuosius jie tik išnaudoja.
Į šiuos pokalbius būdavo kviečiami ir realūs darbdaviai, kurie pristatydavo savo veiklą, galimas darbo pozicijas neįgaliesiems. Su projekto dalyviais susitiko ir daugiausiai žmonių su negalia įdarbinusios apaugos firmos „Argentavis“ atstovai. Pokalbiuose su jais dalyvavo apie 60 projekto dalyvių, o per 20 jų įsidarbino, ilgesniam laikui liko 12 (kai kurie padirbę suprato, kad jiems per sunku).
Patraukliausi – verslo organizavimo mokymai
Projekto dalyviai galėjo dalyvauti ir bendrųjų gebėjimų mokymuose, kuriuose – anglų ir vokiečių kalbos, kompiuterinis raštingumas. Daugiausiai žmonių norėjo susipažinti su verslo organizavimu – suprasti, kas yra ir kuo skiriasi verslo liudijimas, individuali veikla, mažoji bendrija ar uždaroji akcinė bendrovė. Su šiuo kursu projekto dalyvius supažindinusi UAB „Mūsų odisėja“ vadovė Regina Navickienė išaiškino visus esminius dalykus. Pavyzdžiui, kaip savo veiklą legalizuoti keletą senukų prižiūrinčiai ir užmokestį už tai gaunančiai moteriai arba masažo paslaugas teikiančiai projekto dalyvei. Per užsiėmimus ir verslo planus mokėsi rašyti. Šių mokymų vadovė sugebėjo kiekviename žmoguje įžvelgti jo stiprybes, paskatino į jas remtis.
Įgijo profesiją
„Siekėme, kad visi užsiėmimai turėtų praktinę naudą, – sako L. Žiūkienė ir pasidžiaugia, kad projekto dalyviai turėjo galimybę įgyti socialinio darbuotojo padėjėjo profesiją. – Pirkom mokymus, 80 projekto dalyvių gavo ne tik teorinių žinių, praktinių įgūdžių, bet ir pažymėjimus.“ Pasak jos, mokymuose išryškėjo, kad ne visai teisingai suvokia, kas yra socialinio darbuotojo padėjėjas, ką jis daro. Per juos suvokė, kas galėtų tokį darbą dirbti, o kas nepajėgtų.
L. Žiūkienė įsitikinusi: svarbiausia – paties žmogaus motyvacija. Jeigu jis pats nori kažko siekti, būti naudingas, užtenka ir mažo postūmio, jeigu tik ieško preteksto, kaip išsisukti, niekas nepadės.
Aldona DELTUVAITĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
