Karas Ukrainoje itin skaudžiai palietė žmones su negalia. Daugelis jų dėl sudėtingos būklės ilgai negalėjo evakuotis. O tokiai galimybei atsiradus, iš bombarduojamų namų rūsių, slėptuvių išvyko kaip stovi: be seniai pasibaigusių vaistų, neįgaliųjų vežimėlių, slaugos priemonių.
Karas tapo negalios priežastimi
Donecko srityje, Avdijivkoje, gyvenusios Alos Kij šeima karą ir jo žiaurumus pajuto dar 2014-aisiais. Krentančios bombos sugriovė namus, žuvo vyras, stipriai nukentėjo ir pati Ala, teko ilgai gydytis. Vienintele atrama tapo gamykloje dirbęs sūnus Oleksandras. Vis dėlto nuolatinės nervinės įtampos neatlaikė ir jo organizmas. Jaunas vyras pradėjo šlubuoti, 2016 metais ėmė reikštis pirmieji išsėtinės sklerozės požymiai. Dėl blogėjančios sveikatos po poros metų turėjo palikti darbą, o 2019-aisiais dėl išsėtinės sklerozės diagnozės medikai Oleksandrui nustatė I invalidumo (neįgalumo) grupę.
A. Kij sako, kad per 8-erius metus besitęsiantį karą labai daug išgyveno, bet tai, ką teko patirti nuo vasario 24-osios, sunku pavadinti gyvenimu. Netekę namų kartu su sūnumi buvo apsigyvenę jiems skirtame bendrabutyje, 12 kv. m kambarėlyje. Tačiau prasidėjus aktyviems karo veiksmams sprogimai sugriovė ir šį prieglobstį. Teko slėptis rūsyje.
Dėl progresuojančios ligos Oleksandras nebegali vaikščioti, juda tik vežimėliu. Evakuotis buvo sudėtinga. Tačiau likti Avdijivkoje darėsi vis pavojingiau. Gamyklos, kurioje anksčiau dirbo sūnus, direktorius padėjo Alai su Oleksandru išvykti į Dnipropetrovską. Po ten praleistų 3 dienų išgirdę, kad atvažiavo autobusai iš Lietuvos išvežti nuo karo bėgančių žmonių, pasiprašė, kad paimtų ir ją su sūnumi. „Iš pradžių važiavome į Lenkiją, po to – į Lietuvą. 40 valandų autobusu keliavom, – prisimena Ala ir pasidžiaugia, kad Oleksandras gana gerai ištvėrė kelionę. – Bėgdami su savimi neturėjome jokių daiktų. Iš rankų nepaleidau tik kuprinės su dokumentais. Kai dar karo pradžioje subombardavo mūsų namus, netekome visko. Ilgai vargome, kol vėl pasidarėme dokumentus, todėl dabar juos labai saugojau, netgi miegodama jų nepaleisdavau.“
Čia – tikrieji mūsų namai
„Pabėgėlių centre mus pasitiko geri žmonės, kurie viskuo pasirūpino“, – pasakoja Ala.
Motiną su sūnumi apgyvendino Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, žmonėms su negalia pritaikytame socialiniame būste. „Turime puikų vieno kambario su visais patogumais butą, prie namo įrengtas pandusas, kuriuo Oleksandras su vežimėliu gali išvažiuoti į lauką, – pasakoja Ala. – Jau apsipratome čia, susiradome draugų, aš įsidarbinau, lankau lietuvių kalbos kursus. Sūnui sakau, kad kartais atrodo, jog čia – tikrieji mūsų namai, kuriuose visą laiką ir gyvenome.“
Ala pasakoja darbą susiradusi visai atsitiktinai. „Išvykdami iš Ukrainos pasiėmėme tik Oleksandro planšetę ir sauskelnes. Vieninteliai drabužiai buvo tie, kuriais vilkėjome. Kai jau apsigyvenome Vilniuje, reikėjo pasirūpinti, kuo persirengti. Pilaitėje yra tokia stotelė „Dėkui“, kur žmonės atneša tvarkingus nenaudojamus daiktus, o ketvirtadieniais juos išdalina tiems, kam jų reikia. Kelis kartus ten lankiausi, nes reikėjo ir drabužių, ir indų, kitų buities daiktų. Mačiau, kad ten trūksta žmonių, todėl pasisiūliau padėti. Vėliau jie mane 0,5 etato ir įdarbino. Ši mano darbovietė vos už kelių minučių nuo namų, tad jeigu Oleksandrui prireikia pagalbos, galiu tuoj pat parbėgti.“
Ir negalią nustatė, ir vežimėlį paskyrė
Oleksandro išsėtinės sklerozės diagnozę patvirtino ir Santariškių medikai. „Įsikūrę kreipėmės į šeimos gydytoją, po apžiūros sūnų nukreipė į Santaros klinikas, ten jį paguldė į ligoninę, ištyrė, nes Oleksandras jau seniai negėrė vaistų, – pasakoja Ala. – Patvirtino diagnozę, paskyrė vaistus. Dabar Oleksandrui nustatytas 20 proc. darbingumo lygis.“ Vyras gauna ir neįgalumo išmoką, kuri, pasak jo, yra didesnė už tą, kurią gavo Ukrainoje.
Medikai išrašė ir reikiamus dokumentus techninės pagalbos priemonėms: reguliuojamai lovai, neįgaliojo vežimėliui. Ala sako, kad Ukrainoje techninės pagalbos priemonių reikia ilgai laukti, vežimėliams yra netrumpos eilės, todėl labai nustebo, kad pateikus dokumentus iškart į namus buvo atvežta lova. Jokių problemų nekilo ir dėl neįgaliojo vežimėlio. Techninės pagalbos neįgaliesiems centro (TPNC) darbuotojai jį irgi patys atvežė, sureguliavo, pritaikė bei apmokė vežimėliu naudotis. Iš pradžių tai buvo mechaninis vežimėlis, vėliau – ir pulteliu valdomas elektrinis.
„Su mechaniniu vežimėliu judu bute, o su elektriniu išvažiuoju į lauką“, – sako Oleksandras. Tiesa, vyras prisipažįsta vienas į lauką dar nedrįstantis išvažiuoti, nes sunku pačiam atsidaryti duris ir pan., tačiau namuose ypatingos priežiūros jam nereikia: mikrobangų krosnelėje pasišildo motinos paliktą maistą, pavalgo, kitkuo pasirūpina. Gegužę 35-erių metų gimtadienį sutikęs vyras sako daugiausia laiko praleidžiantis prie kompiuterio – skaito žinias, seka Ukrainos įvykius, įsitraukia į žaidimus.
Padeda nuo karo pradžios
TPNC prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotoja, atliekanti direktoriaus funkcijas Vilija Juškienė sako, kad operatyviai reaguojama į visus negalią turinčių žmonių poreikius. Į pagalbą ukrainiečiams TPNC įsitraukė nuo pat karo pradžios. „Nuo pat pradžių bendradarbiavome su pabėgėlių priėmimo centrais Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje, Klaipėdoje bei kitur, – sako V. Juškienė. – Ne visi nuo karo bėgę žmonės galėjo pasiimti neįgaliojo vežimėlį, vaikštynę ar kitą techninės pagalbos priemonę. Iš pradžių skolinome jiems vežimėlius, padėjome spręsti ekstremalias situacijas. Nemažai ukrainiečių turėjo pasiėmę jų negalią patvirtinančius dokumentus, tad iš karto galėjome jiems padėti.“
Į pagalbą ukrainiečiams įsitraukė Vilniuje ir Klaipėdoje įkurtos TPNC mobiliosios komandos. Jų darbuotojai į namus nuveža techninės pagalbos priemones, padeda pasirinkti geriausiai jų individualius poreikius atitinkančią, prireikus ją pritaiko, nuolat palaiko ryšį su šiais žmonėmis.
Iš Ukrainos nuo karo pasitraukusiems žmonėms su negalia Lietuvoje įsikurti padėję savanoriai pasakoja, kad ukrainiečius iš tiesų stebina, kaip reaguojama į jų poreikius. Tai, kad į TPNC atvykusiam žmogui pasiūlomas ne vienas vežimėlis, o išrikiuojami 5 ar 6 ir leidžiama visus išbandyti, pajausti, kuris labiausiai tinka, jiems yra didžiulis netikėtumas.
„Taip dirbame su visais negalią turinčiais žmonėmis, – sako V. Juškienė. – Su žmogumi ar jo artimaisiais aptariame, kokios priemonės galėtų geriausiai padėti kasdienybėje, suteiktų galimybę aktyviau įsitraukti į visuomenės gyvenimą ar darbinę veiklą. Konsultuojame bei padedame pasirinkti priemones, jas pritaikome bei apmokome naudotis. Svarbu, kad vežimėlis ar kita priemonė kuo labiau atitiktų individualius žmogaus poreikius. Ir ne tik pas mus atvykstantiems, bet tiems, kuriuos aptarnaujame namuose. Būna, kad iš anksto aptarę su žmogumi, nuvežame vieną vežimėlį, o paaiškėja, kad reikia kitokio – pakeičiame, atliepiame žmonių poreikius. Net universalaus tipo vežimėlių yra įvairių modelių – jų asortimentas gana platus. Atskiras priemones galima įsigyti ir su kompensacija. Mums visi negalią turintys asmenys svarbūs ir lygūs“, – patikina V. Juškienė.
Šiuo metu techninės pagalbos priemonėmis aprūpinti 37 ukrainiečiai, jiems išduotos 63 įvairios priemonės bei išmokėtos 5 kompensacijos už jau įsigytas. Suaugę asmenys aprūpinti įvairiais vežimėliais, vaikštynėmis, naktipuodžio kėdutėmis, lovomis, čiužiniais, prausimosi priemonėmis, elektronine aukle, durų skambučiais (asmenys su klausos sutrikimais), vaikai – įvairiais vežimėliais, vaikštynėmis, darbo kėdutėmis, sėdynėmis sėdėjimo korekcijai, naktipuodžio-dušo kėdutėmis ir kt. priemonėmis. V. Juškienės teigimu, daugiau negalią turinčių žmonių į TPNC kreipėsi tik prasidėjus karui. Dabar šis srautas sumažėjęs, tačiau TPNC darbuotojai visada pasirengę padėti, palengvinti nuo karo kenčiančių žmonių gyvenimą.
Aldona DELTUVAITĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
