Nuo karo – su vaikais bagažinėje

Baisu buvo ir likti, ir išvažiuoti

Olegas tikina, kad pirmoji gyvenimą iš esmės pakeitusi karo diena atmintyje išliks visam laikui. „Po ilgo karantino ir nuotolinio mokymosi vaikai pagaliau ruošėsi į mokyklą. Deja, pamokos taip ir neprasidėjo – vasario 24-osios rytą į Viber programėlę atėjo mokytojos žinutė, kad pamokų nebus, nes prasidėjo karas. „Iš pradžių negalėjom tuo patikėti, bet internetą užplūdę pranešimai šią žinią patvirtino, – pasakoja Olegas. – Pirmomis dienomis apie oro pavojų pranešančios sirenos kaukė be perstojo – rusai bombardavo naftos bazes, geležinkelius.“

Du vaikus auginanti šeima tikėjosi visa tai ištverti savo namuose, vylėsi, kad karo veiksmai ilgai neužsitęs. „Gyvenome antrame daugiabučio namo aukšte, pasigirdus sirenoms žmona su vaikais leisdavosi į rūsį, o aš likdavau bute – ten manęs niekas nenunešdavo, tiesiog iš lovos perkeldavo į koridorių“, – pasakoja 12 metų savarankiškai judėti negalintis Olegas.

Šeima gyveno šalia ligoninės, trijų karinių dalinių – vieta buvo pavojinga. Tėvai vis ragino išvykti. „Baisu buvo ir likti, ir išvažiuoti“, – neslepia vyras. Be to, pasak Olego, buvo kliūtis, trukdžiusi tai padaryti – jis neturėjo į užsienį išvykti leidžiančio paso, o turimame nebuvo biometrinių duomenų. Vis dėlto nesibaigiantys karo veiksmai ir nerimas dėl vaikų paskatino ryžtis.

Lengvajame automobilyje – aštuoni žmonės

Automobiliu kelionei iš karo siaubiamos Ukrainos pasirūpino žmonos tėvas. Į jį tilpo aštuoniese: Olegas, jo žmona Julia, dukra Viktorija ir sūnus Artiomas bei dar 3 giminaitės: Julios sesers vyresnioji dukra Aliona su savo dukrele Milana bei jaunesnioji dukra Angelina ir vairuotojas. „Į automobilio saloną visi netilpome, tad mergaitės įsitaisė... bagažinėje“, – pasakoja Olegas.

Vyras neslepia: daugiau kaip 18 valandų trukusi kelionė visiems buvo labai sunki. Dalies kūno nejaučiančiam vyrui net pragulų atsirado. Nebuvo sąlygų ir išlipti iš automobilio – pasiimti neįgaliojo vežimėlį, be kurio Olegas negali judėti, net minties nebuvo.

„Visa laimė, kad yra negalią turinčių ukrainiečių išvykimą koordinuojančių žmonių“, – sako Olegas. Jo šeimai pasiekti Lenkiją padėjo Valentina Balahtar, prie šios kelionės koordinavimo nemažai prisidėjo Zoja Boiko. Prie Lenkijos pasienio juos pasitiko ir į Vilnių parlydėjo asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ žmonės.

Geri žmonės nepalieka nelaimėje

Kelias pirmąsias dienas ukrainiečiai apsistojo viešbutyje, paskui išvyko į Pagėgius, kur atsirado šeima, suteikusi jiems laikinus namus kaime, atskirame name. Ten praleido pusmetį. Šiuo metu Olegas su artimaisiais gyvena kitų gerų žmonių skirtuose namuose: „Yra 3 kambariai, virtuvė, vonia, tualetas – viskas, ko reikia normaliam gyvenimui, – džiaugiasi vyras. – 7 žmonėms reikia daugiau vietos. Labai patogu ir tai, kad namai – netoli miesto.“

Pasak Olego, materialinė Lietuvos pagalba nėra labai didelė, bet karas parodė, kiek daug aplink gerų žmonių, pasirengusių padėti nuo karo bėgančiai visai nepažįstamai šeimai. Apsistojus naujuose namuose reikėjo ir viryklės, ir šaldytuvo, ir maisto. Gavo dovanų ir skalbimo mašiną. Naujame name buvo kilę rūpesčių dėl vandens – atsirado, kas parūpino vandens siurblį. Ūkininkai atveža vaisių, daržovių, vienas žvejys aprūpina žuvimis. „Žmona padeda ūkininkams, jie – mums. Esame labai dėkingi ūkininkams Birutei ir Juozui, Linai ir Ričardui. Pagėgių gimnaziją lankančiomis Viktorija ir Angelina nuoširdžiai rūpinasi ten dirbanti Renata – kartu su visais vaikais mergaitės važiavo į Klaipėdos jūrų muziejų, į Varšuvą“, – pasakoja Olegas ir pasidžiaugia, kad su šeima dalyvavo ir Pagėgių neįgaliųjų draugijos surengtoje smagioje rudens šventėje.

Labai padėjo ukrainiečiais besirūpinanti organizacija „Stip­rūs kartu“. Nenutrūko ryšiai ir su Ričardu Zaiko, vienu iš „Savarankiško gyvenimo“ asociacijos narių, nuo Lenkijos pasienio padėjusiu pasiekti Vilnių. Olegui būtinai reikėjo neįgaliojo vežimėlio, kurio negalėjo pasiimti į sausakimšą automobilį. Ričardas socialiniuose tink­luose pasidalijo žinute, kad iš Ukrainos atvykusiam negalią turinčiam žmogui reikalingas elektrinis vežimėlis. Netrukus atsirado žmogus, padovanojęs Olegui naują elektrinį vežimėlį.

Negalia ir operacijų maratonas

Olego negalia – 2010-aisiais patirtos traumos pasekmė. Gamykloje suvirintoju dirbęs vyras grįždamas iš darbo nusprendė atsigaivinti upėje. Vandens joje paprastai būdavo pakankamai. Deja, ne tąsyk. „Buvo karšta vasara, vanduo nuseko... – prisimena Olegas. – Nėręs atsitrenkiau į dugną. Patyriau kompresinį stuburo lūžį – nukentėjo 3 kaklo slanksteliai – vienas visai sutrupėjo... Jo vietoje chirurgai implantavo titaninę plokštelę.“

Po kaklo traumos vyro kūnas nuo krūtinės tapo nejautrus, jis prarado galimybę judėti. Olegui buvo nustatyta I invalidumo (neįgalumo) grupė.

Lyg to dar būtų negana, po poros metų išsivystė osteomielitas – bakterijų sukelta infekcinė kaulo liga. „Per 2013-aisiais Donecke atliktą operaciją amputavo dešinę koją virš kelio ir pašalino kairės kojos klubo sąnarį, – prisimena Olegas. – Dar vieninteliu visoje Ukrainoje buvusiu aparatu išvalė kraują, taip pat išvalė dešinės kojos klubo sąnarį – iš viso Donecke tada padarė 3 operacijas.“ Dar po 3 metų Novohrad Volynskyi medikai pakoregavo dešinės kojos bigę – šiek tiek ją patrumpino.

Operacijų maratonas tęsėsi ir atvykus į Lietuvą – per pusę metų Olegas patyrė dar 4 operacijas. Tiesa, šįkart Tauragės medikų atliktos operacijos nesusijusios su negalia – reikėjo spręsti kilusias žarnyno nepraeinamumo problemas. Vyras sako esąs labai dėkingas mūsų medikams, visam Tauragės ligoninės medicinos personalui už rūpestį, gerą priežiūrą.

„Nuo 2010 metų patyriau 9 operacijas. Mažesnių, atliktų be narkozės, ar dėl kūno nejautrumo vis atsirandančių pragulų, net neskaičiuoju“, – sako Olegas. Vyro negalia patvirtinta ir Lietuvoje – rugpjūtį jam nustatytas 20 proc. darbingumo lygis.

Aldona DELTUVAITĖ

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.