Hanna Mandrykina su 8-erių Oleksijumi neramias žinias apie karo eigą Ukrainoje nuo kovo pradžios stebi iš Lietuvos. Nors virš galvų neskraido raketos, nesigirdi sprogstančių bombų ir apie oro pavojų perspėjančių sirenų, vis tiek neramu. Zaporižėje, iš pasaulio dėmesio nedingstančioje dėl rusų užimtos atominės elektrinės, liko artimieji, namai, buvęs gyvenimas.
Kuo toliau nuo karo
Internete pasklidusią žinią apie prasidėjusį karą, raketomis atakuojamą Charkivą, Chersoną netrukus patvirtino ir netoliese pasigirdusių sprogimų garsas. „Gyvenome netoli oro uosto – už 15–20 kilometrų. O jie buvo pirmieji rusų taikiniai, – prisimena Hanna. – Kaukiant oro pavojaus sirenoms iš 8 aukšto su negalią turinčiu, nevaikščiojančiu sūnumi glėbyje leisdavausi į rūsį. Drėgnose ir šaltose patalpose praleisdavome po kelias valandas. Kuo toliau, tuo buvo vis sunkiau. Sūnų apėmė baimė, atsinaujino epilepsijos priepuoliai. Bijojau, kad plaučių uždegimu nesusirgtų. O ir mano jėgos išseko. Jau pirmą kartą besileisdama į rūsį nikstelėjau koją, tad kiekvienas vėlesnis žingsnis buvo skausmingas.“
Savaitei motina su sūnumi buvo apsistoję pas pažįstamus, o paskui apsisprendė išvažiuoti. „Iš Zaporižės buvo galima išvykti evakuacijos traukiniais. Į lagaminą ir porą kuprinių susidėjome būtiniausius daiktus ir kartu su Oleksijumi bei augintiniais – pora katinų, kurių jokiu būdu negalėjome palikti likimo valiai, atvykome į geležinkelio stotį“, – pasakoja Hanna.
Kelionė, pasak moters, buvo labai sunki: „Traukinys buvo perpildytas. Laimė, kad mus su Oleksijumi įleido vienus pirmųjų. Kupė susigrūdo 18 žmonių. Daug kas sėdėjo, gulėjo tiesiog ant grindų. Buvo labai tvanku, trūko oro. Kelionė truko visą parą.“ Toliau iš Lvivo Lenkijos sienos link važiavo autobusu. Iš jo išlipusių išvargusių keleivių laukė naujas iššūkis – reikėjo pėsčiomis įveikti iki Lenkijos pasienio likusius 4 kilometrus. „Neįsivaizduoju, kaip būčiau juos nuėjusi su neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiu sūnumi, – sako Hanna. – Visa laimė, mus paėmė automobiliu važiavę geri žmonės. Pasisekė ir prie Lenkijos sienos – buvo nedidelė eilė. Mus greitai praleido. Tiesa, užsienio pasą turėjau tik aš, o Oleksijaus liko Ukrainoje. Prieš karą buvome jį užsakę, iš Migracijos tarnybos gavome pranešimą, kad pagamintas, bet atsiimti nespėjome...“
Iš Lenkijos pasienio Hanną su sūnumi paėmė vyro kolega. „Iš karto žinojome, kad važiuosime į Marijampolę, – sako moteris. – Ten gyvena vyras. Iš pradžių apsistojome name su keliomis kitomis šeimomis iš Ukrainos, mūsų draugais. Tris mėnesius ten praleidome, paskui išsinuomojome namą Šunskuose. Dabar čia ir gyvename.“
Hanna su sūnumi Oleksijum.
Baisu ne dėl savęs – dėl vaiko
Tik prasidėjus karui penktus metus Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis vyras ragino Hanną kuo greičiau išvykti iš Ukrainos. Likti namuose buvo nesaugu visiems, o ypač Oleksijui. „Iš pradžių svarstėme galimybę važiuoti savo automobiliu. Vairuoto pažymėjimą buvau neseniai gavusi, todėl kelionė per visą šalį man atrodė labai sudėtinga. Be to, prasidėjo didžiulės eilės prie degalų kolonėlių, buvo neaišku, ar pakeliui galėsi įsipilti benzino...“ – pasakoja moteris ir pasidžiaugia atsiradusia kita galimybe išvykti iš karo apimtos šalies.
„Vis dėlto buvo neramu, kas mūsų, ypač sūnaus, laukia svetur, – sako ji. – Oleksijus negalią turi nuo gimimo. Tai buvo gimdymo trauma – galvoje trūko kraujagyslė. Intelektas nenukentėjo, bet jis nevaikšto, fiziškai nėra savarankiškas.“ Sunkus neįgalumo lygis Oleksijui patvirtintas ir Lietuvoje. Čia gautoje pažymoje nurodyta, kad neįgalumas nustatytas metams – iki kito rugsėjo. „Ukrainoje neįgalumą peržiūrėdavo kas dvejus metus, kaip tik buvo suėjęs terminas“, – sako berniuko motina. Baigėsi ir dar vienas terminas – neįgaliojo vežimėlis vaikams Ukrainoje taip pat keičiamas kas pora metų, Oleksijus savuoju naudojosi jau trejus. Hanna nerimavo, ar Lietuvoje bus įmanoma jį pasikeisti. Greitai įsitikino, kad abejojo be reikalo. Techninės pagalbos neįgaliesiems centro Marijampolės teritorinis padalinys pasirūpino ne tik vežimėliu, bet ir kitomis negalią turinčio sūnaus priežiūrą palengvinančiomis priemonėmis: lova, čiužiniu, darbo kėdute, vaikštyne, išmokėjo kompensaciją už įsigytą automobilio kėdutę.
Moteris džiaugiasi, kad Lietuva juos nuoširdžiai priėmė, suteikė pagalbą. Savanoriai ir maisto produktų, ir higienos priemonių, ir buities daiktų parūpindavo. Kur besikreipė – visur sulaukė pagalbos. „Sūnų nuo balandžio mėnesio priėmė į Marijampolės „Žiburėlio“ mokyklą-daugiafunkcį centrą. Jam ten labai patinka – džiugiai kasryt važiuoja. Rugsėjo 1-ąją pradėjo kaip trečiokas“, – džiaugiasi Hanna.
Tačiau dėl sūnaus negalios dirbti ji negali. „Oleksijų iš mokyklos parveža vidurdienį, reikia juo rūpintis. Be to, berniukas dažnai serga, o nevaikštantys vaikai ilgiau sveiksta“, – neslepia moteris ir pasakoja susidurianti su dar vienu rūpesčiu. Į Lietuvą atvykusiems nedirbantiems ukrainiečiams nemokamai teikiama tik skubioji medicinos pagalba. Hanna sako, kad Ukrainoje negalią turinčius vaikus slaugančioms motinoms skaičiuojamas darbo stažas, jos gauna ir sveikatos priežiūros paslaugas.
Lengviau susikalbėti
Hanna neslepia – tai, kad nemoka kalbos, svetimame krašte sukelia tam tikrų sunkumų. Ypač tai pajuto, kai viena su sūneliu važiavo į Kauno klinikas pas neurologą. „Kalbėjomės per vertėją telefone“, – sako ji. Todėl atsiradus galimybei nedvejodama užsirašė į Marijampolėje ukrainiečiams rengiamus lietuvių kalbos kursus.
„Lietuvių kalbos mokymus inicijavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o Marijampolės savivaldybė pavedė juos organizuoti mums, Meilės Lukšienės švietimo centrui, – sako šio centro metodininkas Vygantas Dilys. – Šiuo metu mokosi jau antras ukrainiečių srautas: pirmasis buvo suformuotas liepos pradžioje ir truko iki rugsėjo pabaigos, antrasis prasidėjo spalio 6 d. ir tęsis iki gruodžio 8 d. Abiejuose srautuose – po daugiau kaip 50 žmonių. Kursų dalyviai suskirstyti į tris grupes. Pirmieji mokymai vyko 2 kartus per savaitę, pastarieji intensyvesni – paskaitos vyksta 3 kartus per savaitę po 2 akademines valandas. Jų lankytojai galėjo pasirinkti sau tinkamesnį laiką – pradėti mokytis 14 arba 16 valandą. Per gana intensyvias paskaitas ukrainiečiai išmoksta pagrindinių bendravimo dalykų – norime, kad jie pasiektų A1 kalbos lygį.“
Su iš Ukrainos atvykusiais žmonėmis dirba dvi patyrusios lektorės: rusų kalbos mokytoja Roma Alaunienė ir anglų kalbos mokytoja Snieguolė Vyšniauskienė. Savo mokiniams jos stengiasi ne tik suteikti lietuvių kalbos žinių, bet ir supažindinti su Lietuvos kultūra bei istorija. Pedagogės džiaugiasi, kad šiuo metu vykstančių kursų dalyviai – labai motyvuoti, noriai mokosi, lanko paskaitas. „Jeigu dėl kokių nors priežasčių negali atvykti, lektorės parengtą medžiagą jiems išsiunčia elektroniniu paštu“, – patikina V. Dilys ir priduria, kad mokytojos turi paruošusios daug įvairios dalinamosios medžiagos.
Hanna sako, kad lietuvių kalba sunki, bet kartu džiaugiasi, kad jos pramokusi lengviau susikalba su vietiniais žmonėmis, geriau jaučiasi.
Moteris atidžiai seka naujienas Ukrainoje, palaiko ryšius su namuose likusiais giminaičiais. Namas, kuriame gyveno, tebestovi, raketų smūgių išvengė. Gal karas netrukus baigsis ir bus galima grįžti namo...
Aldona DELTUVATĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
