11
T, Gruo
10 Nauji straipsniai

Tyrimas parodė, kad trūksta ir techninės pagalbos priemonių, ir paslaugų

Lietuvos neįgaliųjų draugijos teisininkės Evelinos Kelmelienės (kairėje) pristatytas tyrimas, ypač jo dalis apie aprūpinimą techninės pagalbos priemonėmis, sukėlė nemažai diskusijų.

Integracijos keliu
Nustatymai

Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND), atlikdama dar vieną Neįgaliųjų reikalų departamento užsakytą tyrimą, apklausė tūkstantį skirtinguose šalies regionuose gyvenančių įvairią negalią turinčių respondentų – siekė išsiaiškinti, ar prieinama jų individualius specialiuosius poreikius atitinkanti pagalba, ar ji tinkama ir efektyvi. 

Tyrimas apėmė daugelį sričių

„Šiuolaikinės pagalbos neįgaliesiems tikslas – kiek įmanoma labiau įgalinti neįgaliuosius, sudaryti jiems galimybes tapti savarankiškesniems, pasirūpinti savimi ir savo gyvenimu“, – pabrėžė tyrimą pristačiusi LND teisininkė Evelina Kelmelienė. Pasak jos, atliekant šį tyrimą siekta išsiaiškinti Lietuvos neįgaliųjų nuomonę, ar jiems prieinamos individualius specialiuosius poreikius tenkinančios paslaugos; nustatyti, ar šios paslaugos yra tinkamos; ištirti, ar, neįgaliųjų nuomone, jos efektyvios (kokybiškos). Taip pat norėta numatyti priemones specialiųjų poreikių prieinamumui ir kokybei gerinti.

24 šalies miestuose ir rajonuose vykdytas apklausas padėjo atlikti juose veikiančios LND asocijuotos narės – neįgaliųjų draugijos. Tyrime dalyvavo 1000 respondentų: 52 proc. moterų ir 48 proc. negalią turinčių vyrų. Apie pusė respondentų buvo vyresni nei 55 m., apie du trečdalius turėjo vidurinį išsilavinimą ar profesinę kvalifikaciją, beveik 24 proc. – aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą. 76,1 proc. apklausoje dalyvavusių neįgaliųjų – darbingi. Daugiausia respondentų turi 30–40 proc. darbingumą (35,1 proc.), 17,1 proc. nustatytas 0–25 proc. ir 23,9 proc. – 45–55 proc. darbingumas. Klausimyną sudarė daugiau kaip 80 klausimų, apimančių įvairias sritis: aprūpinimą medicininės ir techninės pagalbos priemonėmis, būsto pritaikymą, individualią pagalbą ir paslaugas namuose, dienos centruose, sveikatos priežiūros, reabilitacijos ir slaugos paslaugas, pagalbą siekiant užimtumo, išsilavinimo, organizuojant laisvalaikį ir pan.

Į diskusijas įsitraukė daugelis tyrimo pristatyme dalyvavusiųjų.

Techninės ir medicininės pagalbos priemonės – būtinos

E. Kelmelienė pabrėžia, kad apklausoje daug dėmesio skirta neįgaliųjų aprūpinimo medicininės ir techninės pagalbos priemonėmis situacijos analizei. Tyrimo rezultatai parodė, kad tokios pagalbos reikia ketvirtadaliui apklaustųjų. Šią grupę sudaro: 37 proc. – judėjimo, 29 proc. – kompleksinę negalią, 14 proc. – klausos, 10 proc. – vidaus ligas, 7 proc. – regos ir 3 proc. – intelekto ir psichikos negalias turintys asmenys. Santykinai daugiau šių priemonių reikia neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–25 proc. ir 30–40 proc. darbingumas bei dideli specialieji poreikiai.

Respondentai gana neigiamai įvertino šių priemonių prieinamumą ir tinkamumą: daugiau nei pusė jų teigė, kad negauna priemonių tiek, kiek reikia ir taip greitai, kaip reikia (ypač korekcijos priemonių ir protezų).

Pasak E. Kelmelienės, apklausoje dalyvavę respondentai atkreipė dėmesį ir į techninės pagalbos priemonių kokybę. Jų nuomone, reikėtų modernesnių, tobulesnių ir kokybiškesnių priemonių. Taip pat pasigendama ir pigesnių priemonių, didesnės kompensacijos už elektrinius vežimėlius (skuterius), pageidaujama dažniau keisti ortopedinius batus, trumpinti paskirtų priemonių laukimo laiką.

15 proc. apklaustų neįgaliųjų reikia pagalbinių medicininių priemonių (pvz., inhaliatorių, respiratorių, kompresinių drabužių, dializės prietaisų, infuzinių pompų, raumenų stimuliatorių, žaizdų priežiūros priemonių). Šie respondentai teigė negaunantys tokių priemonių. 23 proc. apklaustų neįgaliųjų nurodė, kad jiems būtinos kasdienės priežiūros ir savisaugos priemonės (sauskelnės, patiesalai ir kt.), tačiau jų negauna tiek, kiek reikia.

Tyrimą atlikusi LND pateikė ir rekomendacijas. Jose teigiama, kad būtina didinti techninės pagalbos priemonių prieinamumą, peržiūrėti jų kompensavimo tvarką, padidinti kompensacijas judėjimą lengvinančioms priemonėms, ypač elektriniams vežimėliams, o turimą techniką dažniau atnaujinti ir keisti (pvz., ortopedinius batus). Siūloma pagerinti ir medicininės pagalbos priemonių prieinamumą bei tinkamumą, individualizuoti jų skyrimą.


Ketvirtadaliui apklaustųjų reikia pagalbos namuose

Vis dažniau ir garsiau kalbame apie pagalbą namuose, kuri neįgaliam žmogui leistų kuo ilgiau išlikti artimoje aplinkoje, netapti našta šeimos nariams ar giminaičiams. Tyrime dalyvavusių respondentų taip pat buvo paklausta, ar jiems tokios paslaugos suteikiamos, kaip jie jas vertina.

Beveik penktadalis (18,8 proc.) respondentų teigė, kad kasdieninėje veikloje jiems reikia pagalbos (nupirkti, pagaminti maistą, sutvarkyti namus, nuprausti, aprengti, padėti tvarkytis su pinigais ir pan.). Daugiausia tai judėjimo bei kompleksinę negalią turintys bei vieni gyvenantys asmenys. Beveik trečdalis šių respondentų naudojasi tokiomis paslaugomis ir jiems jų pakanka.

Vis dėlto E. Kelmelienė pažymi, kad atlikus apklausą paaiškėjo, jog beveik trečdalis respondentų tokiomis paslaugomis nesinaudoja, nors jų jiems reikėtų (ypač namų tvarkymo, aprūpinimo maisto produktais ir maisto gaminimo, pinigų tvarkymo, bendravimo ir pagalbos priimant kasdieninio gyvenimo sprendimus). Neįgalieji įvardijo ir daugiau jiems reikalingų paslaugų, kurios klausimyne nebuvo išvardytos: asmeninio asistento pagalba, suskaldyti malkas ir jų atnešti, sugrėbti lapus, nupjauti žolę, išgenėti sodą, nukasti sniegą ir pan.

LND pateiktose rekomendacijose siūloma pagerinti aprūpinimą individualios pagalbos namuose paslaugomis bei praplėsti jų spektrą. Taip pat rekomenduojama sudaryti galimybes teikti trumpalaikės pagalbos (ar laikino atokvėpio) paslaugas tais atvejais, kai neįgaliuosius prižiūrintiems, globojantiems asmenims reikia kur nors išvykti.


Trūksta informacijos apie paslaugas

Tyrimo pristatyme dalyvavusi Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė skandalingu faktu pavadino tai, kad tik 13 proc. respondentų svarbiausiu informacijos apie pagalbą ir paslaugas neįgaliesiems šaltiniu nurodė savivaldybę. Būtent čia žmogus turi sužinoti, kokias garantijas ir pagalbą jam yra numačiusi valstybė, ko gali tikėtis iš savivaldybės, deja, labai dažnai tos informacijos turi ieškoti kitur.

Pasak E. Kelmelienės, paklausti, iš kokių svarbiausių informacijos šaltinių respondentai sužino apie pagalbą, paslaugas neįgaliesiems, daugiau nei pusė (53,4 proc.) nurodė neįgaliųjų bendruomenes. Tiesa, labai tikėtina, kad neįgaliųjų bendruomenės buvo išskirtos dėl to, kad apklausa buvo vykdoma per jas. Tačiau, LND teisininkės nuomone, tai parodo, kad ten, kur įsikūrusios aktyvios neįgaliųjų draugijos, jos yra stiprus neįgaliuosius telkiantis ir informuojantis veiksnys.

Antru pagal svarbą informacijos apie paslaugas šaltiniu neįgalieji įvardijo žiniasklaidą (laik­raščius, radiją, televiziją). 31,8 proc. respondentų ją paminėjo pirmoje, dar 18,6 proc. – antroje vietoje. Pačios paslaugas neįgaliesiems teikiančios įstaigos, kaip informacijos šaltinis, liko trečioje vietoje. Vis daugiau reikalingos informacijos neįgalieji randa ir internete.

Vis dėlto tyrimas atskleidė, kad beveik pusei respondentų informacijos pakanka, tik daugiau nei penktadaliui – trūksta. Tačiau atsakydami į klausimą, kodėl dėl reikalingų paslaugų nesikreipė, respondentai dažniausiai teigė nežinoję, kad tokių apskritai esama ir kur dėl jų reikėtų kreiptis. Ypač informacijos nepakanka mažiausiai išsilavinusiems, darbo neturintiems ir labai skurstantiems neįgaliesiems, gyvenantiems kaimo vietovėse.

LND pateiktose rekomendacijose – siūlymas sustiprinti savivaldybių ir paslaugas neįgaliesiems teikiančių įstaigų informavimo funkcijas. Tose savivaldybėse, kuriose nėra neįgaliųjų organizacijų, skatinti jų kūrimąsi, labiau išnaudoti žiniasklaidą kaip informacijos apie paslaugas neįgaliesiems kanalą, didinti informacijos prieinamumą internete.


Tyrimas paskatins įvertinti realų paslaugų poreikį

LND pirmininkės Jelenos Ivančenko teigimu, tyrimas atskleidė, kad daugiau kaip 40 proc. respondentų gali visiškai pasirūpinti savimi, panaši dalis (43,1 proc.) tai gali padaryti iš dalies. Visiškai savimi pasirūpinti negalintys teigė tik kiek daugiau nei 10 proc. respondentų. Sunkiausia savarankiškumo siekti turintiesiems kompleksinę, judėjimo, intelekto ir psichikos negalią asmenims, kuriems nustatytas 0–25 proc. darbingumo lygis ar dideli specialieji poreikiai. Jiems labiausiai reikia ir individualius specialiuosius poreikius tenkinančių paslaugų. Dar daugiau rūpesčių dėl savarankiškumo kyla tiems respondentams, kurie gyvena vieni ir nedirba.

LND pirmininkės nuomone, „Neįgaliųjų individualių specia­liųjų poreikių tenkinimo tyrimas, įvertinant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo efektyvumą Lietuvoje“ atskleidė daug ne tik naudingos informacijos, bet ir taisytinų dalykų. Pasak J. Ivančenko, juo, kaip statistiškai pagrįstais duomenimis, bus galima remtis argumentuojant, kokių paslaugų neįgaliesiems trūksta, ko imtis, kad būtų išsiaiškintas ir patenkintas tikrasis jų poreikis.

Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė pabrėžė – praėjusiais metais Neįgaliųjų reikalų departamento užsakymu atliktus tyrimus būtina pristatyti kuo platesnei auditorijai. Su jais bus supažindinamos ir ministerijos, ir savivaldybės. Tikimasi, kad tyrimuose pateikta koncentruota situacijos analizė neleis savivaldybėms atsikalbinėti, kad vienų ar kitų paslaugų poreikio jų teritorijoje nėra, o paskatins realiai jį įvertinus planuoti ir būtinas išlaidas.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt