19
A, Lap
9 Nauji straipsniai

„Mes patys galime nuspręsti, kaip gyventi“

Diskusijos moderatorius B. Schmidas, M. Lankmairas ir jo asmeninė asistentė.

Integracijos keliu
Nustatymai

„Aš esu Manuelis Lankmairas iš Austrijos. Aš atstovauju sau“, – taip savo prisistatymą Vilniuje vykusios konferencijos „Europe in Action“ dalyviams pradėjo kompleksinę negalią turintis 23-ejų metų Manuelis. Jis taip pat atstovauja savo kolegoms neįgaliesiems, įdarbintiems socialinėse įmonėse Hartbergo mieste, be to, aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime, propaguodamas atstovavimą sau ir savo provincijos, ir visos šalies lygiu.

Kiekvienas turi teisę būti nepriklausomas

Birželio 5–7 dienomis Vilniuje vykusios konferencijos šūkis – „Kiekvienas gali gyventi prie upės: kiekvienas turi teisę būti nepriklausomas ir įtrauktas“. Pasak Europos žmonių su intelekto negalia ir jų šeimų judėjimo „Inclusion Europe“ prezidento Jyrki Pinomaa, ši mintis pasiskolinta iš Užupio respub­likos konstitucijos, kurios pirmasis punktas skelbia: „Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė tekėti šalia žmogaus.“ Šie žodžiai paskatino „Europe in Action“ kartu su bendrija „Viltis“ organizuotame renginyje kalbėti apie kiekvieno asmens teisę priimti sprendimus svarbiais savo gyvenimo klausimais ir gauti pagalbą juos priimant.

Manuelis buvo pagrindinis konferencijoje surengtos diskusijos pranešėjas. Joje buvo kalbama apie tai, kaip žmonės, turintys didelių specialiųjų poreikių, gali atstovauti savo interesams ir dalyvauti bendruomenės gyvenime.

Diskusiją vedė Bernhardas Schmidas, Austrijos tėvų, globojančių intelekto sutrikimą turinčius vaikus, asociacijos „Lebenshilfe“ viceprezidentas ir šios asociacijos Vienos padalinio generalinis sekretorius. Jis yra Dauno sindromą turinčio 27 metų vaikino tėtis ir atstovauja žmonių, turinčių didelių specialiųjų poreikių, ir jų šeimų interesams įvairiose Vienos, Austrijos ir Europos lygmens institucijose. B. Schmidas vertė Manuelio kalbą iš vokiečių į anglų kalbą. Diskusijos dalyvių jis prašė būti kantrių, mat Manuelis ilgiau užtrunka stengdamasis susikaupti ir atsakyti į klausimus. Konferencijos dalyviai jaunojo austro žodžius ne kartą palydėjo plojimais, dėkodami už įkvepiantį pranešimą ir aktyvią poziciją.


Svarbiausia – prieinamumas ir pagalba

Manuelis pasakojo, kad be pagalbos jis negali judėti vežimėliu, naudotis tualetu, apsirengti, valgyti ir gerti, skaityti ir rašyti, naudotis kompiuteriu, tačiau jam sekasi mokytis, jis gali įsiminti daug informacijos. Be to, turi pastovų darbą vietinėje kosmetikos kompanijoje, sugeba atstovauti sau ir kolegoms, dalyvauja įvairiuose renginiuose ir visada yra geros nuotaikos. Vaikinas pabrėžė, kad jis gali pats nuspręsti, ko nori, bet jam būtinas aplinkos ir informacijos prieinamumas bei nuolatinė pagalba.

Į konferenciją austrą atlydėjo dvi kasdien jam padedančios asmeninės asistentės. Beje, jų dalyvavimo konferencijoje išlaidas turėjo padengti organizacija „Inclusion Europe“, nes Austrija asistenčių dalyvavimo konferencijose neapmoka. Manuelis sakė, kad asistentes rinkosi pats, ir jų mokymai vyko jam dalyvaujant, nes buvo svarbu išsiaiškinti, kokios konkrečios pagalbos jam reikia.

Konferencijos dalyviai, išgirdę, kad Manuelis vaikų darželį lankė kartu su kitais vaikais ir bendrojo lavinimo mokykloje baigė devynias klases, klausė, ar mokytojai atsižvelgdavo į jo individualius poreikius. Austras patikino, kad mokykloje jautėsi labai komfortiškai, nepatyrė jokios atskirties, nes lankė privačią ugdymo įstaigą, kuri jo tėvams brangiai kainavo. Deja, ne kiek­viena šeima gali sau leisti tokią prabangą. Pasak Manuelio, Austrijoje pradines bendrojo lavinimo klases lankantiems vaikams, turintiems kompleksinių poreikių, skiriama pagalba, bet sulaukę 10–11 metų jie dažniausiai siunčiami į specialiąsias mokyklas, o sulaukus pilnametystės jiems skiriama globa.

Nuo 2013 m. Manuelis turi nuolatinį darbą. Ką gali dirbti kompleksinę negalią turintys žmonės? „Gali padėti pakuoti, užlipdyti etiketes, skaičiuoti ir atlikti kitus panašius darbus“, – vardijo Manuelis. Pasak jo, neįgalūs asmenys gali pasirinkti, ar norėtų dirbti apsaugotose darbo vietose šalia namų, ar kompanijos patalpose. Jie patys gali nuspręsti ir kaip ten nuvykti – autobusu ar automobiliu.

Aktyvistas sulaukė klausimo ir apie rinkimus. Manuelio teigimu, rinkimuose į Europos Parlamentą balsuoti jam padėjo tėvai. Austrijoje negalią turinčio asmens tėvai ar globėjai turi teisę eiti kartu į balsavimo kabiną, bet būtina užtikrinti, kad balsuojantis asmuo sprendimą priimtų savarankiškai.


Kas yra savarankiškas gyvenimas?

Manuelio taip pat klausta, ką jam reiškia savarankiškas gyvenimas ir ar apskritai žmonės, turintys kompleksinių poreikių, gali gyventi savarankiškai. Austras atsakė gyvenantis pas tėvus kartu su dviem 10 ir 16 metų broliais, o savarankiškas gyvenimas jam – galimybė naudotis elektriniu vežimėliu ir eiti, kur jis nori, galimybė skaityti ir bendrauti.

B. Schmidas, globojantis sunkią negalią turintį sūnų, pridūrė, kad savarankiškas gyvenimas tokiam asmeniui nėra galimybė gyventi vienam atskirame bute – tai būtų katastrofa, tai neatitiktų žmogaus, kuriam pagalba reikalinga 24 val. per parą, interesų.

Manuelį atlydėjusi asistentė išsakė savo nuomonę: „Žmonės, turintys kompleksinę negalią, patys geriausiai žino, ko jiems reikia, ir mes turime jiems padėti gyventi taip, kaip jie nori“.

B. Schmidas papildė: „Mums reikia turėti daugiau tokių, kaip Manuelis, kad galėtume sužinoti, ko tokiems žmonėms reikia, kad, pavyzdžiui, jie galėtų dalyvauti konferencijoje.“ Gal tai turėtų būti visai kitokia konferencija? „Pavyzdžiui, galbūt reikėtų organizuoti sesijas po 20 minučių, o tarp jų daryti 30 min. pertraukas? Taigi pirmiausiai turime juos išklausyti. Turim dar daug ką padaryti, kad situacija pasikeistų“, – apibendrino B. Schmidas.

Sigita INČIŪRIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt