18
Pirm, Lap
9 Nauji straipsniai

Stovyklos paaugliams vadovas: kiekvienas vaikas turi neatskleistų galių

Stovyklos dalyviai lankėsi Klaipėdoje.

Integracijos keliu
Nustatymai

Liepos viduryje būrelis paaug­lių 5 dienas praleido tradicine tapusioje Lietuvos neįgaliųjų draugijos organizuojamoje stovykloje. Šį kartą jos tema buvo „Superherojus“. Tiek stovyklos dalyviai, tiek jų tėvai neslepia patirtų gerų emocijų ir sako jau dabar nekantriai laukiantys kitos vasaros, kai vėl galės susirinkti Šventojoje.

Nebuvo kada nuobodžiauti

Stovyklai šiemet vadovavęs Dovydas Mikaliūnas džiaugiasi, kad visi dalyviai nuo pirmos dienos pasijuto kaip viena didelė šeima. Nemažai jų jau pažinojo vieni kitus, o kitiems artimiau susipažinti padėjo įvairūs žaidimai, smagūs užsiėmimai, savojo herojaus pristatymas. Stovyklos tvarkaraštis buvo labai įtemptas, nuobodžiauti nebuvo kada – rytais dalyvių laukė mankštos, linksmos sportinės rungtys tiek vandenyje, tiek ant smėlio, vėliau stovyklautojai rinkosi į muzikos ar teatro užsiėmimus, vyko į žygius ar ekskursijas ir dar daug ką veikė. Dovydas patenkintas, kad vaikai atsipalaidavo, parodė savo tokias puses, kurių net tėvai nesitikėjo jų turint: „Tokie dalykai, kaip sportinės rungtys, estafetės ne tik lavina koordinaciją, bet ir sužadina jų emocijas – skatina vaikus įsitraukti, tapti kovotojais.“ Ypač daug azarto sukėlė tinklinio su paklodėmis rungtis, kai vaikai varžėsi su tėvais ir vadovais. D. Mikaliūnas džiaugiasi ir tuo, kad pavyko per 2 dienas pastatyti spektaklį. Puikų pasirodymą surengė ir tėvai. Na, o itin daug šiltų emocijų sukėlė paskutinę stovyklos dieną padovanotos dovanėlės ir išsakyti šilti žodžiai slaptam draugui.

Vis dėlto bene daugiausiai įspūdžių stovyklautojams paliko naktinis žygis pajūriu rankose nešantis pačių sukurtus žibintus. O kiek buvo džiaugsmo atradus lobį – zefyrų kepimo rinkinį. Pasak Dovydo, vaikai net krykštavo iš džiaugsmo, kai ragavo ant ugnies paskrudintus zefyrus. Nors kai kurie tėvai baiminosi, net ir sunkiau judantys paaugliai naktinį žygį atlaikė puikiai.

Daug įspūdžių stovyklautojams paliko apsilankymas saldainių fabrike.


Gera proga ugdyti savarankiškumą

D. Mikaliūnas sakė turintis nemažai darbo su vaikais patirties, vis dėlto dirbti su negalią turinčiais paaugliais jam teko pirmą kartą. Stovykla pranoko jo išankstinius lūkesčius. Visi vaikai buvo nuolat užimti, dėl to jų negalia likdavo nuošalyje.

„Kai sugebi priimti šiuos vaikus, kai nefiksuoji jų negalios, to, kad jie kažko negali, kai leidi jiems prisitaikyti, vaikai atveria naujas savo galimybes“, – dalijasi patirtimi D. Mikaliūnas. Žinoma, buvo visokių situacijų – ir epilepsijos priepuolių, ir pykčių, bet viską pavyko išsiaiškinti ir išspręsti. Jo manymu, tokios stovyklos – gera proga paaugliams ir jų tėvams pamatyti savo vaikus iš šono – ne paslaptis, kad negalią turintys vaikai būna pernelyg globojami, o tai gera galimybė įgyti savarankiškumo.

Į šias stovyklas tradiciškai kviečiami vaikai su tėvais. Su mamomis daugiau bendravusi psichologė Vidutė Ališauskaitė taip pat pritaria, kad stovyk­la pavyko – buvo pakankamai daug paauglius sudominusios veiklos, tiek stovyklos vadovai, tiek savanoriai dirbo darnioje komandoje ir operatyviai sprendė kylančias problemas. Psichologė pasidžiaugė, kad mamos, jau kelintą kartą atvykstančios į šią stovyklą, vis labiau džiaugiasi gyvenimu, aktyviau siekia savo tikslų. Stovykloje dar kartą buvo sudarytos galimybės pakalbėti apie auginant neįgalų vaiką kylančias problemas ir jų sprendimo būdus. Pasak V. Ališauskaitės, svarbu išmokti gyventi su esama situacija ir džiaugtis tuo, ką duoda gyvenimas.


Susirado daug draugų

Birštoniškis Kasparas Jemeljanovas su mama Beata šioje stovykloje dalyvauja jau trečią kartą. „Susitinkame senus draugus, vieni kitus pažįstame, čia jaučiamės savi“, – dalijasi įspūdžiais Beata.

Nors Kasparas turi sunkią negalią, sunkiai kalba ir juda, turi kitų sveikatos sutrikimų, jis stovykloje susirado daug draugų. O to jam labai trūksta namų aplinkoje. Beata džiaugiasi, kad Kasparas buvo įtrauktas į visas veiklas, netgi dalyvavo vaidinime. Net ir mama nebebuvo tokia svarbi. Ypač jam patiko lankytis saldainių fabrike ir pasigaminti savo ledinuką. Žinoma, Kasparas pavargo, tačiau emocijos liejosi per kraštus ir jis dar ilgai kalbės apie tai, ką patyrė stovykloje.

Beata neslepia, kad tokia stovykla naudinga ne tik vaikams, bet ir mamoms – jos taip pat pavargsta. Moteris sako leidusi sau atsipalaiduoti, pasidžiaugti akimirka. „Tai buvo geras atokvėpis nuo darbų, nuo rūpesčių – juk jei mama jaučia stresą, ir vaikas blogai jaučiasi“, – įsitikinusi Beata. Mamoms buvo labai naudingi pokalbiai su psichologe V. Ališauskaite. Ji sako to metu ramiai palikdavusi Kasparą savanorėms – jos puikiai susitvarkė. O ir charizmatiškas vadovas Dovydas sugebėjo rasti bendrą kalbą su visais stovyklos dalyviais. Pasak Beatos, galimybė kartą per metus atvažiuoti į stovyklą jiems labai svarbi. Džiugu, kad Kasparas čia vertinamas toks, koks jis yra. Į įprastą stovyklą jos sūnų vargu ar priimtų – paprastai vadovams trūksta kompetencijų, o ir veiklos nėra tokios pritaikytos, kaip čia. Be to, Kasparui reikia nuolatinės priežiūros – jis nuolat patiria epilepsijos priepuolius, vartoja daug vaistų, todėl be mamos negalėtų pasilikti.

Beata sako, kad tokių vaikų, kaip Kasparas, galimybės integ­ruotis į visuomenę vis dar yra ribotos. Visuomenėje labai trūksta supratimo. Ypač švietimo srityje. Už viską reikia kovoti. „Esame pirmieji, kurie nutiesime kelią į toleranciją ir tikiuosi, kad kažkam po mūsų eiti tuo keliu bus kur kas lengviau, – dalijasi patirtimi moteris. – Kiek­vieną dieną mokomės gyventi. Jei viskas būtų už mus padaryta, mes nebūtume tokios stiprios ir mūsų vaikai neturėtų tokios vaikystės, kaip turi dabar.“

Jūra, saulė ir draugai – didžiausi vasaros džiaugsmai.


Stovykla – didelė dovana

Ieva Sartaitytė, gyvenanti Marijampolės savivaldybėje, taip pat jau trečią kartą dalyvavo Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtoje stovykloje. Ji šiemet buvo vienintelė mergaitė, bet dėl to nė kiek nesisieloja – puikiai pritapo: jai patiko ir tinklinis, ir estafetės, ir pasivaikščiojimai prie jūros. Jos mama Lina sako, kad tokia stovykla – didžiulė dovana tiek jai pačiai, tiek jos mergaitei – tai nauji įspūdžiai, nauji draugai ir daug smagių akimirkų, įdomių patirčių. Pasak Linos, laikas stovykloje praėjo labai greitai – 5 dienų netgi buvo per maža... L. Sartaitienė džiaugiasi, kad mergaitė, kuri pirmą kartą atvažiavusi į stovyklą buvo itin nedrąsi, dabar jau daug labiau pasitiki savimi, noriai bendrauja, įsijungia į visas veiklas. Svarbu tai, kad čia niekas nesišaipo, neišskiria, priima vieni kitus tokius, kokie jie yra. Ievutei sunkiau sekasi loginis mąstymas, nėra lengva susiorientuoti laike, trūksta savarankiškumo, tačiau ji labai draugiška. Itin graži draugystė užsimezgė tarp jos ir Kasparo. Jų draugystė nesibaigia net ir pasibaigus stovyklai – susiskambina, vyksta vieni pas kitus į svečius. Jų mamos stebisi – atrodo, kad negalią turintys vaikai geriau vieni kitus supranta.

Stovyklą organizavusi Lietuvos neįgaliųjų draugijos projektų koordinatorė Saulė Vėjelienė taip pat patenkinta stovykla – ji dėkinga tiek jos vadovams, tiek savanoriams, o taip pat ir tėvams, kurie aktyviai įsijungė į stovyk­los veiklas, netgi jai skirtą sukūrė dainą. „Prasidėjusi nuo darbo savanoriškais pagrindais, stovyk­la vis tobulėja. Galime pasiūlyti vis įdomesnių veiklų, – sako S. Vėjelienė. – Šiemet pirmą kartą atskirai pakvietėme stovyklauti mažesnius vaikus ir paauglius. Įsiklausome į tėvų pastabas ir tikimės, kad ir ateityje stovykla bus įdomi bei naudinga.“

Aurelija BABINSKIENĖ
Lietuvos neįgaliųjų draugijos archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt