18
Pirm, Lap
9 Nauji straipsniai

Literatų seminaro vadovė: „Turite būti puse žingsnio toliau už savo skaitytoją“

Literatai į seminarą Šventojoje renkasi jau 2 dešimtmečius su pertraukomis.

Integracijos keliu
Nustatymai

Pirmą rugsėjo savaitę Šventojoje vyko Lietuvos neįgaliųjų draugijos tradiciškai organizuojamas literatų seminaras. Tokie seminarai, nors ir su pertraukomis, vyksta nuo 1998 metų. Į juos iš visos Lietuvos susirenka būrys kūrėjų. Kai kurie jau ne vieną savo knygelę išleidę, kiti gal tik periodiniuose leidiniuose savo kūrybos spausdinę, bet visi puoselėjantys norą išreikšti save žodžio menu.

Literatų seminarų iniciatorė buvo Paulina Žemgulytė, kviesdavusi pabendrauti, savo patirtimi pasidalyti, apie naujas knygas pakalbėti ir vieną kitą rašymo paslaptį išduoti profesionalius rašytojus ar leidyklų redaktorius. Dalyviai iki šiol prisimena aštrų, bet teisingą redaktorės Janinos Riškutės žodį, rašytojos Gintarės Adomaitytės ar Ričardo Šileikos įžvalgas. Šiemet vadovauti seminarui buvo pakviesta Neringa Mikalauskienė. Prisistatydama į seminarą atvykusiems literatams ji pasakė „dirbanti kultūros srityje“, o tai reiškia daug: ir literatūros kritikė, ir knygų iš prancūzų kalbos vertėja, ir rašytoja, Neringos Dangvydės kūrybiniu pseudonimu spausdinanti prozą ir poeziją, Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Be to, pridūrė ji, dar ir atvirame jaunimo centre „Mes“ vedanti kūrybinio rašymo užsiėmimus.

Vakarais literatai vieni su kitais dalijosi savo kūryba. 

Taigi ką šiemet sužinojo literatų seminaro dalyviai? Ankstesniais metais į seminarus būdavo galimybė pakviesti apie 40 norinčiųjų, šiemet ‒ perpus mažiau, todėl ir atranka buvo griežtesnė. Seminaro tema ‒ „Amžinieji lietuvybės ąžuolai“ ‒ irgi įpareigojanti, tad vadovės prašymu literatai turėjo ne tik dalyvio anketą užpildyti, bet ir sukurti ką nors tema „Ką įdėčiau į ąžuolo drevę“. Pamąstymų būta visokių. Vienas žavesnių ‒ šmaikštuolės Zinaidos Dilytės-Jurėnienės tarmiškai suguldytas: „Labs. Muset Letuvo es, ka pu azula dreve knisies. A ko nebut idet noreje? Nesvarb, as vistiek nesuzinos. Jei atrade mana laiskel, migink paskaityt. A da mok letuviske? Zinok, ci mana gimt tarme, tep kip senele kalbeje, Siaures Lietuvas aukstaiciu. Nieka gudra, tik mana pacias sumislet dainela.“ Vadovė per užsiėmimus ir kitus ragino ‒ jei tik turite išlaikę tarmę, kurkit tarmiškai, neleiskite, kad išnyktų, o gal žinote žodžių, kuriuos retas kas jau bevartoja ‒ netgi rašydami bendrine kalba ten vieną kitą galite įpinti taip, kad iš konteksto paaiškėtų, apie ką kalba, čia yra viena jūsų stiprybių: patirtis ir sugebėjimas ją perduoti meniniu tekstu, tradicijos išlaikymas.

To klausydamasis pritariamai galvą linksėjo kraštotyrininkas Antanas Karmonas ‒ sakė, nemažai faktinės medžiagos apie savo kraštą sukaupęs, o dabar kilusi mintis eiliuotais tekstais vietovardžius įamžinti:

Ten protėvių arti dirvonai,
Kančiogino atabradai.
Rėkučių pylimo guronai,
O žemėje ‒ karų randai.

Breslaujos ežerų platybės,
Narutis, Apsas ir Svieriai ‒
Tai vis gentainių buvę žemės,
Dabar jas valdo jau gudai.

Darbas literatų seminaro užsiėmimuose vyko labai intensyviai. Iki pietų visi 18 dalyvių rinkdavosi į kūrybines dirbtuves ‒ gavę užduotis palinkdavo prie popieriaus lapų skrebenti, paskui čia pat skaitydavo, klausydavosi kitų dalyvių komentarų ir profesionalaus vadovės vertinimo. Pavyzdžiui, kaip į tą pačią situaciją pažvelgti iš kelių skirtingų veikėjų pozicijos? „Išsiskaičiuokite pirmais, antrais, trečiais. Gerai. Dabar įsivaizduokite, kad buvo apvogta žaislų parduotuvė. Pirmieji esate vagys. Parašykite, kaip tai nutiko, kokie buvo vagystės motyvai. Antrieji esate apsaugos darbuotojai, taigi jūsų užduotis ‒ sukurti tekstą, kodėl pražiopsojote vagį, na, o tretieji ‒ parduotuvės savininkai ‒ parašykite, kas dabar, jūsų akimis, laukia apsaugos darbuotojo: gal atleisite už neprofesionalumą, o gal pažiūrėsite jautriai, jei žinote, pavyzdžiui, kad jūsų darbuotojas turi išlaikyti gausią šeimą, o darbo kitur taip greitai neras.“ Šios, atrodytų, vaikiškos užduotys ne tik suteikia džiaugsmo, bet ir parodo, kaip skirtingai galima atskleisti net tos pačios profesijos atstovo charakterį. Nuo smagių pasišaipymų iš kuriozinės situacijos žaislų parduotuvėje pereita prie rimtų svarstymų apie moralinę atsakomybę. Taip ir iš menkutės gilės, kritusios į tinkamą dirvą, gali užaugti galingas ąžuolas, simbolizuojantis gebėjimą atsispirti pagundų vėtroms, tvirtus moralės principus.

Po pietų dalyviai taip pat netinginiaudavo. Tas laikas buvo skirtas anksčiau atsiųstai jų kūrybai aptarti. Žinoma, kiekvienas nerimaudamas laukė profesionalaus įvertinimo, o N. Mikalauskienė, jau pasitelkusi savo, kaip literatūros kritikės, žinias, kalbėjo, kaip tuos tekstus būtų galima tobulinti. Vėlgi ne kartą nuskambėjo patarimas ‒ turite būti „puse žingsnio toliau už savo skaitytoją“, tai reiškia, leiskite jam galvoti, kad yra gudrus ir išvadą padarė pats: vaizduokite situaciją, tegu skaitytojas mato tik veikėjo poelgius, nereikia atnešti visko ant lėkštutės. Labai svarbu konkretumas, detalės ‒ net poezijoje. Taip skaitytojas geriau įsivaizduos tą nuotaiką, kuri jus buvo apėmusi rašant. Spalvinkite jausmus ir mintis.

Trečiadienį ‒ įpusėjus seminarui ‒ dalyviai buvo pakviesti praleisti dieną Palangos parke prie Gintaro muziejaus. „Turėsime laisvo laiko?“ ‒ džiaugsmingai subruzdo kai kurie. „Turėsite kūrybinio laiko“, ‒ patikslino vadovė ir atsivertusi vienos iš seminaro dalyvių, palangiškės Eglės Baranauskaitės, naujausią knygelę „Šilta šalta“ paprašė perskaityti vieną eilėraštį. Jo pabaiga buvo tokia:

Išauga gėlė ‒
Išrauti nepavyks iš to gražaus sodo

Dabar tapau dailininku
Ne tik tyluma
Žodžiais
Gražinu tų žmonių gyvenimą
Kurie mane girdi

Taigi ir kiti seminaro dalyviai buvo paraginti tapti žodžių dailininkais. Išdalijusi jiems baltus lapus, vadovė pasakė: „Dabar jūs esate plenere, o kaip pleneruose piešia dailininkai? Išsirenka įdomų akmenį, medį, įsižiūri į ąžuolo žievės vingius, šalikelėj prigludusią pienę ar lapo formą, įsitaiso ten ir piešia arba eskizuoja, kad vėliau iš tų apmatų gimtų kūrinys. Tik jūsų užduotis ‒ nutapyti tai žodžiais.“

Džiugu, kad visi tą užduotį įveikė pagal savo galimybes. Juk čia, kaip ir gyvenime, pasitaiko visaip: kūrybinę mintį nutraukia kasdienybė, o prisėdus parke gali išblaškyti žmonės, galiausiai gal ir keistokai jų akimis atrodo įkvėpimo paukštę bandantis pagauti menininkas... O vadovė buvo griežta: sužiūrėjo, kad vakare dalyviai jai atiduotų ką parašę, kitaip sakė galvosianti, jog patingėję, tad kitąmet į seminarą bus kviečiami darbštesnieji.

Atrodo, grįžti kitais metais jie norės. Paskutinę dieną parašę sau laiškus apie tai, kur ir kokius save mato po metų, seminaro dalyviai išsivažinėjo į namus ‒ pasklido po Lietuvą. Galbūt iš tų simbolinių gilių ‒ patarimų, gautų per užsiėmimus, ‒ išdygs daigeliai. O juk ir gležnuose kūrybos daigeliuose glūdi šimtamečių ąžuolų patirtis.

Nijolė KVIETKAUSKĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt