10
A, Gruo
10 Nauji straipsniai

Kai daliniesi, sugrįžta trigubai

Stanislava Globienė.

Integracijos keliu
Nustatymai

Kaišiadorių rajono neįgaliųjų draugijai vadovaujanti Stanislava Globienė visada jaut­riai reaguoja į narių rūpesčius, stengiasi jiems padėti. Ir rutinos nemėgsta, naujovių ieško. Apie tai ir susėdome pasišnekučiuoti. 

Papasakokite apie savo gyvenimą ir svajones.

Gimiau Vievyje. Tai mūsų tėvo gimtinė. Vėliau, kai dar buvome vaikai, persikėlėme į Kaišiadorių rajono Burbiškių kaimą. Gyvenome prie Kementos upelio (tai kairysis Strėvos upės intakas). O vandens švarumas, gaivumas!.. Matėsi upelio srovės nugludinti akmenėliai, prie kurių čiuptuvėliais prikibdavo tarsi gyvatėlės žuvelės vijūnai. Mes stovėdavome srovėje nejudėdami, šios žuvelės įsisegdavo ir mums į basas kojas. Dažnai prieš akis iškyla kaimo vaizdai...

Pradinę mokyklą baigiau savo kaime, po to lankiau Mūro Strėvininkų aštuonmetę. Labai mėgau fizikos, lietuvių kalbos ir be galo – muzikos pamokas. Turėjau nuostabią mokytoją Elenutę Mickienę, kuri mokė mus lietuvių kalbos. Ji mane pasiuntė ir į Kaišiadorių muzikos mokyk­lą ir žinote – įstojau, nes turėjau klausą, gerą balsą. Deja, svajonės joje mokytis turėjau atsisakyti – pamokos vykdavo po pietų, rudens ir žiemos dienos trumpos, grįždavau paskutiniu autobusu vakare ir dar 4 km tekdavo pareiti pėsčiomis, jau sutemus.

Pavydėjau seserims Reginai ir Aušrai, kurios gražiai grojo akordeonu, išmokusios iš klausos, tad 2014 m. įstojau į Kaišiadorių meno mokyklą ir 2016 m baigiau 2-jų metų meno mėgėjų ugdymo programą. Patikėkite – išmokau groti akordeonu ir iš natų.

Labai mėgstu gamtą, gyvūnėlius, kaimą, todėl ir pasirinkau žemės ūkio zootechniko specia­lybę, išmokau ir agronomijos, bitininkystės, veterinarijos pagrindų. Pagal šią specialybę dirbau tik metus. Persikėlus į Kaišiadoris pradėjau dirbti Kaišiadorių rajono socialinio aprūpinimo skyriuje vyr. sąskaitininke pensijų ir pašalpų skyriuje. Nuo 1980 m. iki 2004 m. dirbau Kaišiadorių rajono statistikos skyriuje, kuris priklausė Statistikos departamentui prie LRV. Rajonuose naikinant statistikos skyrius netekau darbo, tad Vilniaus Žirmūnų rinkos mokymosi cent­re įgijau buhalterio kvalifikaciją. 6 metus dirbau Vaclovo Giržado progimnazijoje mokytojo padėjėja.

Kaip tapote Neįgaliųjų draugijos pirmininke?

Čia istorija labai trumpa. Mokykloje dirbau, nes neturėjau kito darbo. Kiekvieną dieną grįždavau į namus prislėgtos nuotaikos, nes negalėjau susitaikyti su tuo, kaip šiuolaikiniai mūsų vaikai elgiasi su mokytojais, su silpnesniais už save klasės draugais. Labai sunku kasdien eiti į darbą, kuris tau nemielas. Žinojau, kad draugijos pirmininkė Elena Varkalienė ieško, kas ją galėtų pakeisti. Ilgai nesutikau, bet pirmininkė sugebėjo mane įtikinti. Atėjau į rinkiminę konferenciją ir buvau vienbal-siai išrinkta. Visus metus sėdėjau, dėliojau, mokiausi, kiekvieną ataskaitą tik­rinausi po kelis kartus, nes iš darbo kartu su pirmininke išėjo ir buvusi buhalterė. Tačiau reikėjo ne tik mokytis, bet ir dirbti – prasidėjo projektų rašymai, ir draugijos nariams reikėjo pasiūlyti kažką naujo.

Šį gruodį vyks draugijos ataskaitinė-rinkiminė konferencija. Negali žinoti, ką neįgalieji išsirinks kitai kadencijai.

Ką gero nuveikėte dirbdama draugijoje? Kokie Jūsų ateities planai?

Mano manymu, su tarybos nariais padirbėjome iš peties. Labai džiaugiuosi savo kolektyvu. Pirmiausiai susiremontavome patalpas, kad kuo daugiau narių galėtų lankytis dienos užimtumo būreliuose. Gerokai daugiau sunkią negalią turinčių narių lankome namuose. Aktyviau ir su gera nuotaika draugijos nariai dalyvauja ekskursijose po Lietuvą ir įvairiuose renginiuose su edukacinėmis programomis. Turime jau du meno kolektyvus ir profesionalų meno vadovą. Ateičiai planų turime nemažai, stengsimės kuo daugiau padėti savo draugijos nariams. Į kitų metų socialinės reabilitacijos projektus įtrauksime kompiuterinio raštingumo mokymus. Turime nemažai norinčių. Gyvenimas skuba į priekį, keičiasi technologijos, atsiranda išmanieji telefonai, kortelės, o mes senstame ir jau sunku įsisavinti įvairias naujoves.

Pagrindinis mūsų organizacijos tikslas yra atstovauti ir ginti neįgaliųjų pilietines, socialines ir ekonomines teises, skatinti lygias galimybes, suteikti reikalingą informaciją. Dar daug neįgaliųjų negauna kokybiškų paslaugų, ne visi dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Ieškome būdų ir naujų idėjų, kad galėtume įtraukti kuo daugiau negalią turinčių žmonių į vykdomas projektines veiklas draugijoje.

Už ką esate dėkinga žmonėms, draugams?

Noriu pacituoti Churton Collins žodžius: ,,Kai mums sekasi, draugai mus pažįsta, kai mums nesiseka, mes pažįstame savo draugus“. Negaliu skųstis, aš turiu daug draugų, kuriuos gerbiu ir myliu, mėgstu su jais būti ir mielai bendrauju. Džiaugiuosi, kad kaip savo draugus galiu įvardinti ir draugijos narius. Esu dėkinga, kad pasitikėdami manimi jie pasidalija savo rūpesčiais, o aš ieškau būdų, kaip geriau tokiais atvejais padėti žmogui.

Man labai patinka šis mano darbas. Dabar tikrai esu dėkinga E. Varkalienei. Dažnai pavargstu, per daug jautriai reaguoju į nelaimes, bet padėti kitiems man malonu.

Ar artimieji remia Jūsų sumanymus?

Tikrai taip. Vyras Edmundas dirba mūsų draugijoje vairuotoju, veža žmones į hemodializes, į respublikines ligonines. Kartu su sūnumi Linu, nors šis ir labai užsiėmęs, padėjo suremontuoti visas draugijoje esančias patalpas, įvedė vandentiekį. Gal visų atliktų darbų ir nevardinsiu, bet džiaugiuosi jų parama ir palaikymu.

Koks turėtų būti vadovas?

Pasakysiu trumpai – gerbiantis visus esančius šalia. Pacituosiu Sun Tzu posakį: „Geriausias lyderis yra tas, kurio aplinkiniai net nepastebi. Kai darbas yra atliktas, tikslas pasiektas, pavaldiniams atrodo, kad jie viską nuveikė patys.“

Kalbėjosi Jonas KATKEVIČIUS

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt