06
P, Gruo
10 Nauji straipsniai

Protezas – ne tik estetikai, bet ir geresnei psichologinei savijautai

Erebru ligoninės Ortopedijos centro profesorė Liselotte Hermansson Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkei Jelenai Ivančenko papasakojo, kaip rūpinamasi galūnių neturinčiais žmonėmis Švedijoje.

Integracijos keliu
Nustatymai

Švedijoje kasmet apie 60 vaikų gimsta su neišsivysčiusiomis galūnėmis. Erebru universitetinės ligoninės Ortopedijos centre tokie žmonės ne tik konsultuojami, esant reikalui – operuojami, bet čia jiems ir pagaminamas protezas, prie kurio priprasti padeda visa specialistų komanda. Švedai įsitikinę – norint užtikrinti gerą galūnių neturinčių žmonių gyvenimo kokybę reikia ne tik parinkti tinkamą protezą, bet ir išmokyti maksimaliai naudotis jo funkcijomis bei nuolat teikti visą reikiamą pagalbą. 

Rūpinasi nuo gimimo

Erebru ligoninė buvo viena pirmųjų vietų, kur pradėta rūpintis galūnių neturinčiais vaikais. Dar 1971-aisiais čia buvo pritaikytas pirmas protezas vaikui. Kai kurie iš anuomet pagalbą gavusių mažylių ir dabar yra šio ortopedijos centro pacientai. Galima tik pavydėti, kiek dėmesio skiriama čia apsilankiusiems amputantams – jais rūpinasi ne tik pediatras, ortopedas, ortopedas-technologas, prireikus – chirurgas, bet ir ergoterapeutas, socialinis darbuotojas, kineziterapeutas ir kiti.

Rūpestis vaiku prasideda iš karto jam gimus. Šalia negalią turinčio naujagimio suburiama reabilitacijos komanda – gydytojas, slaugytoja, socialinis darbuotojas, psichologas ir kt. Tėvai gauna pagalbą ten, kur gyvena. Tais atvejais, kai vaikas gimsta su netinkamai išsivysčiusia galūne arba be jos, šeima informuojama apie galimybę pasikonsultuoti Erebru ligoninėje. Ortopedijos centras gauna informaciją apie vaiką ir susisiekia su tėvais. Jiems pasiūloma atvykti pasikalbėti. „Tėvams labai svarbu žinoti, kas laukia – galbūt reikės operacijos, gal bus pasiūlyta parinkti protezą. Kai kurioms šeimoms reikia psichologinio palaikymo. Kiti jaučiasi pakankamai pagalbos gaunantys namuose, todėl į centrą nesikreipia, kol neateina laikas parinkti protezą, – sako ortopedijos centro profesorė Liselotte Hermansson. – Labai svarbu, kad tėvai jaustųsi saugiai ir suprastų, kad nors vaikas gimė be galūnės, jis yra toks pat nuostabus, kaip visi kiti vaikai.“

Protezai vaikams skiriami nuo 6 mėnesių. Manoma, kad anksti pritaikius protezą išvengiama kūno disproporcijos – tai dažnai pasitaiko nenešiojant protezo. Be to, vaikui formuojasi įprotis naudotis 2 rankomis – su protezu jis intuityviai pasiremia šliauždamas, imdamas daiktus ar pan. Tinkamai parinktas protezas – labai svarbus ir gerai psichologinei savijautai ateityje. Pasak prof. L. Hermansson, maži vaikai į protezus reaguoja labai natūraliai ir lengvai pripranta prie jų kaip prie savo kūno dalies. Nuo mažumės nešiojantys protezą žmonės paauglystėje ir užaugę jį jaučia kaip savo kūno dalį ir nesijaučia kuo nors besiskiriantys iš kitų. Jau nuo 3 metų vaikams pritaikomi mioelektroniniai protezai.

Erebru ligoninės Ortopedijos centre įsikūrusios dirbtuvės. 

Protezai – pagal žmogaus poreikį

L. Hermansson pasakoja, kad protezų yra labai įvairių: vieni atlieka estetinę funkciją, kiti orientuoti į praktinę pusę. Jau dabar Švedijoje nieko nestebina mio­elektroniniai protezai – jais naudojantis galima daiktus suimti (plaštaka valdoma rankos raumenų impulsais). Taip pat maždaug 10 žmonių per metus išduodami bioniniai protezai, kurių kaina siekia 50 tūkst. eurų. Jais galima ne tik suimti daiktus, bet ir valdyti liečiamuosius ekranus.

Profesorė L. Hermansson pabrėžia, kad parenkant protezus, atsižvelgiama į žmogaus poreikius, domimasi, ką jis veikia – vieniems svarbu estetika, kiti nori važiuoti dviračiu, šokinėti, verti vėrinius ar pan. Pagal tai nusprendžiama, kokį protezą žmogui parinkti.

Gali būti skiriama ir keletas skirtingų protezų. Pavyzdžiui, jei žmogus nori sportuoti, groti gitara ar pan., jam bus pagamintas specialus protezas. Žinoma, tai negali būti trumpalaikė užgaida – pirmiausia būtina įrodyti, kad jo tikrai reikia. Vaikai turi ir po atsarginę „ranką“, jei pirmoji kartais sulūžtų. Norint gauti bioninį protezą tai pat reikia įrodyti, kad jis tikrai reikalingas.

Paties protezo keisti neskubama, tačiau jo dalys – pavyzdžiui, pirštinės, gali būti keičiamos pagal poreikį – jei suplyšo, pakeitė spalvą ar pan. Taip pat protezas gali būti atnaujinamas, jei gamintojas pasiūlo naują technologiją. Leidžiama pasirinkti norimą protezo dizainą – paauglė kojai pasirinko savo mėgstamos suknelės medžiagą, o kelerių metų berniukui patiko senio besmegenio piešinys.

Protezo dizainas parenkamas pagal kiekvieno poreikius.

Pagalba – vienoje vietoje

Erebru ligoninės ortopedijos centre teikiama visa reikalinga pagalba. Čia ne tik gydoma, atliekamos operacijos, bet ir gaminami, pritaikomi protezai. Žinoma, jų dalys užsakomos iš žinomų, patikimų firmų. Kiekvieną kartą, parinkus naują protezą, žmogus kurį laiką pasilieka ligoninėje, kur su juo dirba ergoterapeutas, kineziterapeutas ir kiti specialistai pagal poreikį. Juk duoti naują protezą ir išleisti žmogų neapmokius naudotis visomis jo galimybėmis – tas pats, kaip išmesti pinigus į balą – įsitikinusi prof. L. Hermansson. Ypač daug pastangų reikia norint išmokti naudotis bioniniais protezais. Profesorė sako kitose šalyse mačiusi, kad žmonės gauna šiuos labai brangius protezus ir nenaudoja jų, nes nemoka to daryti.

Vėliau žmogus į centrą atvyksta dar ne kartą – stebima, kaip jam sekasi, kokia jo pažanga. Iš pradžių – kas 2 savaites, paskui kas mėnesį, o vėliau – gal ir kas keletą metų, priklausomai nuo situacijos. Tiesa, ergoterapeuto, kineziterapeuto ir kitų specialistų pagalba teikiama ir ten, kur žmogus gyvena.

„Mūsų ortopedijos centre nuolat lankosi apie 500 žmonių, pusė iš jų – vaikai. Daugeliui žmonių centras yra tapęs vos ne antrais namais. Tarp mūsų ir jų šeimų užsimezga ryšys. Jie jaučia, kad mes tikrai palaikome juos“, – sako centro ergoterapeutė Katrin Eriksson. Švedijoje yra 3 konsultaciniai ortopedijos centrai: Stokholme, Goteberge ir Erebru. Pastarojo specializacija – vaikai, todėl čia atvyksta daugelis galūnių neturinčių Švedijos mažylių. Užaugę jie gali pasirinkti arčiau namų esančias privačias ortopedijos įmones, tačiau daugelis grįžta čia. Šiame centre atliekami ir moksliniai tyrimai, stengiamasi nuolat gerinti pagalbą galūnių neturintiems žmonėms.

Centras protezus naudojantiems vaikams vasarą organizuoja stovyklas, kuriose jie mokomi kasdienių buities dalykų (užsirišti batų raištelius, gaminti maistą, tvarkytis), taip pat jie pamato, kaip su kasdieniais iššūkiais susitvarko tokių pat, kaip jų, problemų turintys žmonės. L. Hermansson įsitikinusi, kad tai labai svarbu siekiant geresnės šių vaikų socializacijos. Už šias stovyklas sumokama sveikatos apsaugos sistemos lėšomis.

Bioninis protezas atveria didžiules galimybes, tačiau prieinamas ne kiekvienam. 

Lietuvoje turime ko pasimokyti

Erebru universitetinės ligoninės Ortopedijos centre apsilankiusi Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko sako, kad iš Švedijos galime daug pasimokyti. „Svarbiausia tai, kad jie parinkdami protezą esminiais laiko žmogaus poreikius. Pas mus niekada neklausiama, ką žmogus veiks su savo protezu – visada yra parenkamas tipinis. O juk aktyviam, sportuojančiam žmogui gali reikėti visai ko kito.“

Pasak J. Ivančenko, mūsų galimybes labai riboja kaina – šiuo metu už paprastą rankos protezą valstybė kompensuoja ne daugiau kaip 950 eurų, o pirštinės keičiamos 2 kartus per 4 metus. „Žinoma, tenka apgailestauti dėl per mažos sumos, skiriamos protezams, bet svarbiausia – turime keisti požiūrį. Labai svarbu suprasti, kad protezas – ne tik estetika, bet ir sveikas kūnas, didesnės savarankiškumo galimybės, geresnė psichologinė savijauta. Todėl reikia, kad protezai būtų skiriami kuo jaunesniame amžiuje“, – sako Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė. Jos teigimu, pas mus dar daug žmonių iš viso nenešioja rankų protezų, nes nemato prasmės. Visai kas kita būtų, jei, be įprasto, jie galėtų pasirinkti mioelektroninį ar bioninį protezą. Be to, turėtų būti daugiau dėmesio skiriama reabilitacijai gavus protezą. Juk ne viskas susiveda į protezą – padirbėjus su ergoterapeutu, kineziterapeutu, kartais – ir psichologu žmogus galėtų tapti daug savarankiškesnis.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt