06
P, Gruo
10 Nauji straipsniai

Neįgaliųjų nedarbas – ar lūkesčiai labai skiriasi nuo realios situacijos?

Neįgaliųjų nedarbo problemas nagrinėjanti konferencija sulaukė didelio susidomėjimo.

Integracijos keliu
Nustatymai

Lietuvoje dirba tik apie trečdalis (28,9 proc.) darbingo amžiaus neįgaliųjų, kitiems dirbti arba neleidžia sveikata, arba jiems nepavyksta įsidarbinti. Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) atliko gilesnę neįgaliųjų nedarbo analizę ir jos rezultatus pristatė konferencijoje „Neįgaliųjų dalyvavimas darbo rinkoje: realybė ar siurrealybė“? 

Tyrimo akiratyje – ir dirbantys, ir nedirbantys neįgalieji

LŽNS prezidentės Rasos Kavaliauskaitės teigimu, atliekant tyrimą siekta išsiaiškinti, kokios priežastys neįgaliesiems trukdo, o kokios padeda įsidarbinti, kokį atlyginimą jie gauna ir kokio norėtų, kas labiausiai skatina dirbti – finansiniai ar psichologiniai motyvai, taip pat dėl kokių priežasčių tiek daug neįgaliųjų nedirba. Todėl, norint gauti visapusiškesnį vaizdą, buvo apklausti ir dirbantys, ir nedirbantys neįgalieji, o pastarųjų lūkesčiai palyginti su rea­lia situacija.

Į tyrimui paruoštus klausimynus atsakė 193 dirbantys ir 340 nedirbančių neįgaliųjų. Apklausoje dalyvavusių respondentų santykis labai tiksliai realios situacijos darbo rinkoje neatspindi, tačiau bendrai tendencijai neprieštarauja – nedirbančių neįgaliųjų apklausoje dalyvavo gerokai daugiau nei dirbančių. Konferencijoje dalyvavusio socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio pateiktais duomenimis, šių metų pradžioje šalyje buvo 160 340 darbingo amžiaus neįgaliųjų, o III ketvirčio pabaigoje dirbo 46 339 žmonės (atviroje rinkoje – 40 384, socialinėse įmonėse – 5 955), nedirbo 114 tūkst. neįgaliųjų. Ministras taip pat pažymėjo, kad net 35 proc. neįgaliųjų patiria skurdą ir nedarbas tam turi didelės įtakos.

Atliktą tyrimą pristatė Ugnė Šakūnienė.

Didžiausia kliūtis – sunki negalia?

L. Kukuraičio pateiktoje sta­tistikoje nurodoma, kad didžiausią dirbančiųjų dalį sudaro leng­vesnę negalią (45-55 proc.) turintieji – jų darbo rinkoje yra daugiau kaip 27 tūkst. Sunkią negalią turintiems įsidarbinti gerokai sudėtingiau: dirba tik kiek daugiau kaip 1 tūkst. 0-25 proc. darbingumo turinčiųjų ir per 17 tūkst. neįgaliųjų, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis.

Pasak tyrimą pristačiusios LŽNS atstovės Ugnės Šakūnienės, jų atlikta apklausa taip pat labiau sudomino didelę negalią turinčius ir sunkiau vietą darbo rinkoje randančius neįgaliuosius – į pateiktą klausimyną atsakė po maždaug 40 proc. dirbančių ir 0-25 proc. bei 30-45 proc. darbingumo turinčių respondentų. Panaši ir nedirbančių neįgaliųjų situacija – tyrimo duomenimis, nedarbo problemos taip pat aktualesnės sunkią negalią turintiems žmonėms – anketą užpildė daugiau nei 20 proc. neįgaliųjų, kurių darbingumo lygis 0-25 proc. ir 45 proc. respondentų, turinčių – 30-45 proc. darbingumo lygį.

Konferencijoje dalyvavusi daugiau kaip 10 metų neįgaliųjų įdarbinimu užsiimančios VšĮ „SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė atkreipė dėmesį, kad galimybėms dirbti įtakos turi ne tik neįgalumo procentai, bet ir skirtingos negalios. Pasak jos darbdavius ypač baugina proto, psichikos negalią turintys žmonės, nors praktika rodo, kad įvertinus jų ypatingus gebėjimus, galima pasiekti puikių rezultatų. „Rimi“ prekybos tinkle įdarbintai dideliu pastabumu pasižyminčiai Aspergerio sindromą turinčiai moteriai patikėta tikrinti kainas, Dauno sindromą turinti mergina viešbutyje „Ibis“ lanksto servetėles ir į jas sudeda stalo įrankius. Daugeliui kitų šie darbai būtų nuobodūs ir monotoniški, o negalią turintys darbuotojai juos atlieka be priekaištų.


Siekti išsilavinimo verta

Viena iš dažnai minimų priežasčių, trukdančių neįgaliesiems įsidarbinti ar gauti geriau apmokamą darbą – išsilavinimo, kvalifikacijos stoka. Pasak U. Šakūnienės, tyrimas parodė, kad dirbančiųjų išsilavinimas aukštesnis nei nedirbančiųjų (aukštąjį išsilavinimą turi beveik 70 proc. dirbančiųjų, o nedirbančiųjų – tik apie 40 proc.).

„Žemesnis nedirbančiųjų nei dirbančiųjų išsilavinimas rodo, kad norint padidinti neįgaliųjų galimybes įsidarbinti, pirmiausia reikia jiems sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą“, – sakė U. Šakūnienė. LŽNS pateiktose rekomendacijose neatsitiktinai siūloma turintiems įgimtą negalią ar ją įgijusiems vaikystėje, pirmiausia sudaryti galimybę lavintis ir įgyti tam tikrus įgūdžius. Galimybę persikvalifikuoti suteikia profesinės reabilitacijos programa, tačiau, pasak L. Kukuraičio, kol kas jos rezultatai ne itin džiugina, nes po metų darbo rinkoje išlieka tik 39 proc. šią programą baigusių neįgaliųjų.

Galimybės dirbti rūpi ir rateliais judantiems žmonėms.

Didžiuosiuose miestuose įsidarbinti lengviau

Dar viena svarbi neįgaliųjų įsidarbinimo aplinkybė – gyvenamoji vieta. Dideliame mieste darbą susirasti kur kas paprasčiau nei regione. Tai patvirtino ir LŽNS atliktas tyrimas. Jo duomenimis, daugiau nei pusė visų dirbančių neįgaliųjų gyvena Vilniuje, Kaune arba Klaipėdoje, apie trečdalis – kituose didesniuose miestuose arba rajono centruose ir darbą turi tik 17 proc. miesteliuose, gyvenvietėse arba kaime gyvenančių neįgaliųjų.

O kur gyvena į darbo rinką neįsitraukę neįgalieji? Didžiuosiuose miestuose gyvena tik apie trečdalis neįgaliųjų, o kituose miestuose, rajonų centruose, gyvenvietėse ir kaimuose jų skaičius išauga beveiki iki 66 proc. kur netoli namų įsidarbinti beveik neįmanoma.

Nors vis dažniau kalbama apie darbo jėgos stygių, vyresnio amžiaus sulaukę žmonės darbdaviams nėra patrauklūs. Tokias pačias tendencijas atskleidė ir tyrime dalyvavę respondentai. Net 62 proc. dirbančių neįgaliųjų yra jauni – 26-45 metų. Didesnę pusę nedirbančių neįgaliųjų taip pat sudaro vyresnio amžiaus žmonės. Ne vienas tyrime dalyvavęs nedirbantis neįgalusis skundėsi, kad jeigu esi 46-48 metų, darbdavių nuomone, dirbti jau per senas.


Motyvuoja ne tik atlyginimas

Paklausti, kas labiausiai motyvuoja įsidarbinti, dirbantys neįgalieji pirmiausia nurodė psichologines ir socialines priežastis: mėgstamas darbas, naudinga veikla suteikia laimės ir pilnatvės pojūtį; savo pavyzdžiu jie nori keisti visuomenės požiūrį į žmogų su negalia kaip išlaikytinį; nori būti naudingi visuomenei, ištrūkti iš namų, jaustis savarankiški.

Finansinės priežastys (atlyginimas, noras padėti šeimai, maža prarasto darbingumo pensija, mažos kitos gaunamos išmokos, gresiantis skurdas senatvėje ir kt.) motyvuoja šiek tiek mažiau.

Vis dėlto gana dažnai nedirbantys neįgalieji nurodo, kad dirbi neapsimoka, mat dažniausiai minimaliam atlyginimui artimas uždarbis būna tik vos didesnis už gaunamas išmokas ir kompensacijas.

Tyrimas atskleidė, kad 40 proc. dirbančių neįgaliųjų iš tik­rųjų gauna minimalų atlyginimą. Didesniu nei 800 eurų atlyginimu gali džiaugtis tik 26 proc. dirbančių neįgaliųjų, bet didžioji jų dalis dirba ne mažiau kaip 8 val. per dieną, dauguma turi aukštąjį išsilavinimą.

Beveik 80 proc. nedirbančių neįgaliųjų nurodė, kad nori dirbti ir darbo ieško. Minimalus atlyginimas motyvuotų dirbti apie 30 proc. nedirbančių neįgaliųjų, apie 18 proc. norėtų didesnio nei 800 eurų atlyginimo, o 6 proc. – daugiau nei 1000 eurų.

Pasak U. Šakūnienės, nedirbančių neįgaliųjų lūkesčiai dėl atlyginimo nėra stipriai perdėti, tačiau mažesnį už laukiamą atlyginimą sąlygotų žemesnis nedirbančiųjų išsilavinimas.

Prof. Boguslavas Gruževskis.

Kliūtys, kurias sunku įveikti

Beveik 80 proc. tyrime dalyvavusių neįgaliųjų nurodė darbą radę savarankiškai arba padedami artimųjų. Paprašyti įvardyti sunkumus, su kuriais susidūrė jo ieškodami arba dirbdami, didžioji dalis dirbančių neįgaliųjų nurodė neigiamą darbdavių požiūrį, paslaugų trūkumą ir mažą darbo pasiūlą gyvenamojoje vietoje, daugiau kaip pusė patyrė psichologinių problemų.

Beveik visi nedirbantieji pažymėjo, kad labiausiai įsidarbinti trukdo nepritaikyta aplinka ir paslaugų trūkumas, apie 60 proc. nedirbančių neįgaliųjų trūksta darbo įgūdžių ir kvalifikacijos. Tyrimą atlikusios LŽNS pateiktose rekomendacijose akcentuojama persikvalifikavimo paslaugų svarba. Neįgaliųjų nuomone, persikvalifikavimo paslaugas geriausiai būtų gauti konkrečioje įmonėje, o ne profesinės reabilitacijos centre.

Nedirbantys neįgalieji nurodė, kad labiausiai jiems reikalingos transporto paslaugos į darbovietę ir atgal, kad pageidautų lankstaus darbo grafiko arba galimybės dirbti namuose. Palyginti nedaug apklaustųjų pažymėjo, kad jiems reikėtų asmeninio asistento arba darbo asistento.

Linas Kukuraitis.

Neįgaliųjų nedarbas turėtų mažėti

Konferencijoje dalyvavusio Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo prof. Boguslavo Gruževskio nuomone, ateityje neįgaliųjų nedarbas turėtų mažėti. Tam įtakos turės šalies demografinė situacija, emigracija, augantis darbo jėgos trūkumas, fizinės įtampos darbe mažėjimas, užimtumo rėmimo tobulėjimas ir visuomenės nuostatų kaita. Todėl, profesoriaus nuomone, neįgaliųjų užimtumas netrukus taps efektyvia situacijos darbo rinkoje stabilizavimo priemone. Tačiau tam reikia ruoštis. B. Gruževskis išskiria keletą svarbių dalykų. Pasak jo, norėdami mažinti neįgaliųjų nedarbą turėtume didinti jų pasitikėjimą savo ateitimi darbo rinkoje, neįgaliųjų užimtumas turi mažiau priklausyti nuo tarpininko ar darbdavio valios, o labiau nuo jų kompetencijų ir darbo patirties, motyvacijos bei ekonominės situacijos šalyje, taip pat neįgaliųjų įdarbinimo rėmimo sistema turi didinti jų pasirinkimų laisvę bei įvairovę.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt