Tautodailininkė velykaičius margina žirklutėmis ir peiliuku

Virginija Jurevičienė – siužetiniais karpiniais garsėjanti tautodailininkė.

Atvira visuomenė
Nustatymai

Subtiliais karpinukais puošti Virginijos Jurevičienės velykaičiai turėjo tapti Kupiškio etnografijos muziejuje kasmet rengiamos per metus tautodailininkų sukurtų darbų parodos eksponatais. Pasaulį sukausčiusi koronaviruso keliama grėsmė išderino įprastą gyvenimo tėkmę. Parodai teks palaukti šviesesnių dienų, bet karpiniais išgražinti, išraižyti Virginijos velykaičiai vis tiek pradžiugins artimuosius ir draugus. 

Ant velykaičių – miniatiūriniai paveikslėliai

Originaliais siužetiniais karpiniais garsėjanti tautodailininkė, sertifikuota karpinių meist­rė miniatiūriniais pavasariniais vaizdeliais puošia ir margučius – ant jos velykaičių jaukiai įsikuria kiškelis su kiaušinukų krepšeliu, paukščiukas, katinėlis, žibučių puokštelė. Dauguma karpinukų – spalvoti, kai kurie – išsiskiriantys vos vienu kitu spalvingu akcentu. Trejus metus žirklutėmis velykaičius marginanti Virginija sako, kad kiekvienų metų margučiai vis kitokie. „Norisi, kad skirtųsi, nebūtų vienodi, – šypsosi tautodailininkė. – Kiek­vienais metais mintis, ranka kitaip dirba.“

Besiruošdama metinei parodai, o kartu ir Velykoms, šiemet Virginija karpiniais išgražino 15 margučių. Po tiek pat originalių velykaičių menininkės kūrinių archyvą papildė ir pernai, ir užpernai. Pernai karpinukus klijavo ant stručio kiaušinių, šiemet jais puošė kruopščiai išpūstus žąsų kiaušinių lukštus. Dažniausiai šios popierinės puošmenos pagražina natūralios spalvos kiaušinius, kartais – paįvairintus pastelinėmis spalvomis.

Karpiniuoti Virginijos margučiai – šventinio stalo puošmena. „Dekoratyvūs margučiai tuščiaviduriai, jų nevalgysi, – pasakoja moteris ir priduria, kad artimiesiems taip numargina ir vieną kitą natūralų kiaušinį. – Valgyti skirtų margučių karpinius priklijuoju su kiaušinių baltymu. Bet ir jie ant stalo ilgiausiai užsibūna – sudaužomi paskutiniai, o kai kurie taip ir lieka nepaliesti. Nors visada sakau, kad iki kitų metų tikrai nereikia šių kiaušinių laikyti, padarysiu naujų, bet ne visada pavyksta įtikinti.“

Raižyti Virginijos Jurevičienės velykaičiai.

Įkvėpė patyrusi tautodailininkė

Daugiau kaip 10 metų profesionaliais karpiniais užsiimanti Virginija pasakoja, kad į savo kūrybą įtraukti ir velykaičių marginimą ją paskatino garsi šio amato meistrė Odeta Bražėnienė. Ruošdama antrą margučių marginimui skirtą knygelę, ji ieškojo kuo įvairesnių šio meno pavyzdžių. Tada ir pakvietė Virginiją parodyti savo kūrybą. Jau ir iki tol tautodailininkė buvo dariusi velykines puokšteles, kuriose tarp kadagio, kitų šakelių įkomponuodavo ir karpiniais puoštą kiaušinuką. Kolegės paraginta ėmėsi sudėtingesnių ornamentų, siužetinių dekoracijų. „Odetos išleistoje knygelėje „Margučių marginimas Aukštaitijoje“ yra ir tų mano puokštelių, ir karpiniais puoštų kiaušinių“, – pasakoja Virginija.

O iš tiesų žirklutėmis kiaušinius marginti tautodailininkė pradėjo dar anksčiau – bene prieš šešerius metus jos surengtą parodą papuošė didelis karpiniais ornamentuoto kiaušinio paveikslas. Į jį siužetinių karpinių meistrė sutalpino ne kokį nors vieną kitą šios šventės akcentą, o visą Velykų tradiciją, su bažnyčių bokštais ir juose gaudžiančiais varpais, Velykų bobute, tekančia saule ir atgimstančia gamta. Ir tai nenuostabu – įkvėpimo savo siužetiniams paveikslams V. Jurevičienė visada semiasi iš liaudies papročių, Kupiškio krašto praeities, gamtos. Pasak menininkės, į savo darbus ji stengiasi sudėti tai, kas jos kraštui būdingiausia ir brangiausia.

Žirklutėms savo išmonę patikėjusi kūrėja iškarpė ir visas Kupiškio krašto bažnyčias. Šis darbas pareikalavo ne vieną dieną trukusios bažnyčių architektūros analizės, nuotraukų peržiūros, bet šiandien menininkė džiaugiasi – nors medinės kaimo bažnytėlės labai panašios, vis dėlto į jos karpinius žvelgiantys kupiškėnai lengvai atpažįsta, kokio kaimo žmonėms skamba jos iškarpytų bažnyčių varpai.


Margučių raižymas reikalauja kantrybės

Virginija juokauja, kad vaikystėje kiaušinių marginti nemėgo. Dažniausiai šeimos velykiniam stalui skirtus margučius dažydavo svogūnų lukštais, bet kiekvieną kiaušinį apdėliodavo žolytėmis, lapeliais, apvyniodavo audinio skiautelėmis. O tam reikėjo daug kruopštumo – blogai apvyniojai, ir žolynėliai sukrito į vieną vietą, sugadino visą dėlionę. Laukto grožio – kaip nebūta. „O dabar patinka, – šypsosi menininkė. – Ne tik karpinukais velykaičius puošiu, dar ir skutinėju. Tik vašku nemarginu – šis būdas man nelabai priimtinas.“

Antrus metus margučius skutinėjanti tautodailininkė turi savo paslapčių.

Margučiams skirtų kiaušinių Virginija parduotuvėje nesižvalgo – jų lukštai labai netvirti, todėl skutinėti netinka. Jais Virginiją aprūpina kaime gyvenanti ir daug įvairių paukščių auginanti tautodailininkė Birutė Dapkienė. Pernai iš jos net stručių kiaušinių parsivežė, šiemet puošia žąsų kiaušinius. Pasak Virginijos, skirtingų paukščių kiaušinių paviršius nevienodas – vieni labiau grublėti, kiti lyg perlamut­riniai. „Šitų kiaušinių margučiai būna visai kitokie, o įvairovė man labai patinka. Žinoma, grublėtus išraižyti sunkiau, peiliukas greičiau atšimpa, bet bent jau gali būti tik­resnis, kad baigiamas skutinėti kiaušinis nepavirs lukštų sauja. O taip yra buvę, – neslepia pašnekovė. – Pernai tokį gražų buvau visai bebaigianti, gėlių išraitymams kelių brūkštelėjimų tetrūko, o jis... ėmė ir sukiužo.“

Skutinėjimui Virginija dažniausiai renkasi įvairius ornamentus. Tiesa, namiškiams ir viščiukų, ir kiškiukų išraižo, bet parodoms skirtus velykaičius tautos paveldui būdingais raštais gražina. „Kelias linijas pasibraižau, pagrindinius taškus pasižymiu, o patys ornamentai atsiranda jau beskutinėjant, – pasakoja tautodailininkė. – Vieną kiaušinį visą dieną raižau – tai daug kantrybės reikalaujantis užsiėmimas.“ Toks kruopštus ir įtemptas darbas dėl sąnarių problemų negalią turinčiai menininkei, atrodytų, turėtų būti per sunkus, bet Virginija paprieštarauja – kurdama ji taip įsitraukia į patį procesą, kad viską pamiršta, nuo visų rūpesčių nutolsta, o rankų gėlą pajunta tik žirklutes ar peiliuką šalin stumtelėjusi.

Sudėtingus ornamentus Virginijai labiausiai patinka skutinėti ant tamsaus – juodo, rudo, mėlyno, žalio pagrindo, nes tada geriausiai išryškėja baltas raižinys. Bet, pasak jos, tuščiavidurius kiaušinius nudažyti – ne juokų darbas. „Jų taip leng­vai į dažus nepanardinsi, nes vis kyla ir kyla į paviršių. Vanduo atvėso – spalva nebus tokia intensyvi, šliūkštelėjai per daug acto – lukštas suplonėjo ir tokio jau nebeišraižysi. Visą vakarą 10 kiaušinių dažiau, – tikina moteris. – Kiekvienam darbui reikia įgūdžių ir patirties. Vis dėlto geriausiai išmoksti pats vis iš naujo bandydamas, ieškodamas, iš savo klaidų besimokydamas.“

Virginijos Jurevičienės karpinyje – Velykų simbolis.

Karpiniai padeda atsigręžti į praeitį

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pernai surengtus karpytojų edukacinius užsiėmimus, kuriuos vedė V. Jurevičienė, gerai atsimena juose dalyvavusios moterys. Ir pačios ne vienos draugijos auksarankes šia meno rūšimi sudomino. Knygų skirtukų, užuolaidėlių, gyvybės medžių karpymas, pasak Virginijos, tebuvo pradžiamokslis. Sužinojusi, kad LND šiuos mokymus tęs ir šiemet, patyrusi edukacinių veiklų organizatorė jau planuoja būsimą susitikimą su neįgaliųjų draugijų rankdarbių mėgėjomis: „Reikės kažką įdomesnio sugalvoti. Norisi šiek tiek sudėtingesnių darbų.“

LND jau paskelbė registraciją į rugpjūčio pradžioje vyksiančią kūrybinę stovyklą „Karpiniai iš praeities“. Karpinių meistrė džiaugiasi, kad atsigręžiame į tautos paveldą, atgaivinantį mūsų krašto papročius, stiprinantį pasididžiavimą savo identitetu.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt