Perskridus pusę pasaulio – viruso spąstai namuose

Ignas ir Diana Mačiukai grįždami iš kelionės JAV užsikrėtė koronavirusu.

Atvira visuomenė
Nustatymai

Koronavirusu užsikrėtusiųjų skaičius Lietuvoje artėja prie pusantro tūkstančio. Žmones kausto baimė, nerimas ir nežinia. O ką išgyvena šios infekcijos neišvengusieji? Į klastingo viruso pinkles pateko ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų pandemijos įkarštyje grįžęs Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas su žmona.

Pavojaus ženklų nejuto

Kelionę į Floridą aplankyti ten gyvenančio pusbrolio Ignas suplanavo dar pernai rudenį. Kai rugsėjį įsigijo bilietus, niekam net mintis į galvą neatėjo, kad po gero pusmečio pasaulį sukaustys koronaviruso pandemija. Tačiau jau sausį virusas pasklido Kinijoje, o netrukus pasiekė ir Europą. Kai kovo 6-ąją iš Vilniaus oro uosto Ignas su žmona išskrido į Varšuvą, o iš jos – Lenkijos oro linijų (LOT) lėktuvu į Majamį, Šiauliuose jau buvo gydoma pirmoji koronavirusu užsik­rėtusi moteris. „Varšuvoje vos porą žmonių su kaukėmis matėme, nebuvo jokių rimto pavojaus ženklų“, – sako I. Mačiukas.

„Dešimt atostogų dienų buvo kupinos netikėtų įspūdžių: nuo plačių balto smėlio Floridos paplūdimių, kur vandenyne žvejojantis vyras su meškere gali pagauti mažą rykliuką, Kolumbo išsilaipinimą naujajame žemyne simbolizuojančios tvirtovės iki kelionės į krokodilų fermą ir nuostabos, kai suvoki, kad rankose laikomo krokodilo oda visai negrubi, neaštri, o švelnut švelnutėlė“, – patirtais įspūdžiais dalijasi Ignas.

Pirmą kartą gyvenime Ignas Mačiukas rankose laikė gyvą krokodilą.

Grįžimo išvakarėse – atšaukti LOT skrydžiai

Tačiau įspūdingoms atostogoms baigiantis laukė didžiulis netikėtumas. Koronavirusas sparčiai sklido, paskelbus jo pandemiją Europos šalys ėmė uždaryti sienas. „Mūsų kelionės į Lietuvą išvakarėse, kovo 15-ąją, LOT nutraukė visus skrydžius. Atvykom į Majamio oro uostą, o ten – jokios informacijos, vien įrašas švieslentėje, kad skrydžiai atšaukti, – pasakoja I. Mačiukas. – Susisiekėme su agentūra Kaune, kurioje pirkome kelionės bilietus. Sužinojome, kad geriausiu atveju mus galės priimti į po dviejų savaičių, kovo 29 dieną, iš Čikagos į Varšuvą skrisiantį lėktuvą. Tik į Čikagą turime nusigauti patys.“

Intensyviai ieškant pavyko rasti skrydį, numatytą kovo 21 dieną maršrutu Orlandas (Florida)–Torontas (Kanada)–Frankfurtas (Vokietija). Tiesa, netikėtumų neišvengta ir šįkart. „Iki skrydžio buvo belikę pora valandų, kai registruojantis mūsų paklausė, ar turime Kanados vizą. Žinoma, mes jos neturėjome – juk į tą šalį vykti neplanavome. Ir nežinojome, kad tranzitiniam skrydžiui jos gali prireikti, – pasakoja I. Mačiukas. – Gerai, kad su mumis buvo pusbrolis. Jis elektroniniu paštu susisiekė su ambasada ir viską sutvarkė.“

Skrydis iš Orlando buvo ilgas, varginantis, bet sklandus. „Pasisekė ir Frankfurte – suspėjome į paskutinį skrydį iš Vokietijos į Vilnių, nes Lietuva irgi uždraudė susisiekimą oro linijomis, – pasakoja Ignas ir priduria tik tada aiškiai suvokęs, kaip viskas būtų komplikavęsi, jeigu būtų laukę skrydžio iš Čikagos. – Per tą laiką JAV uždraudė skrydžius tarp valstijų, ir Lenkija sienas jau buvo užsidariusi. Nežinia, kur ir kuriam laikui būtume įstrigę.“

Ignas pasidžiaugia, kad net esant tokiai sumaiščiai JAV oro uostuose neįgalieji nebuvo palikti likimo valiai – šlubčiojančiam vyrui nereikėjo pačiam įveikti didelių atstumų, jis visur buvo nuvežtas neįgaliojo vežimėliu. Šių techninių priemonių netrūko ir Frankfurte – jeigu artimasis neįstengia vežimėlio pastumti, galima išsikviesti pagalbą. „O Vilniuje ne tik vežimėlio niekur nemačiau, bet dar ir eskalatoriai neveikė – po varginančio skrydžio reikėjo šlubčioti pačiam, – prisimena judėjimo sutrikimų turintis vyras. – Parskrido nemažai pagyvenusių žmonių, kuriems irgi buvo labai sunku lipti laiptais.“


Teigiamas tyrimo atsakymas nebuvo netikėtas

Grįžus į Lietuvą staigmenos nesibaigė. „Iš Frankfurto skridusiame lėktuve buvo čiaudinčių, kosinčių, negaluojančių žmonių. Vilniaus oro uoste visus grįžusius patikrino. Mums jokių koronaviruso užkrato požymių nenustatė. Užpildėme anketas, pasižadėjome dvi savaites sąžiningai izoliuotis ir ramiai grįžome namo. Beje, ir čia buvome paskutinieji, kuriems dar nebuvo pritaikyta priverstinė izoliacija Vilniaus miesto savivaldybės paskirtuose viešbučiuose“, – prisimena I. Mačiukas.

Beveik parą trukusi kelionė labai išvargino, jėgoms atgauti prireikė poros dienų. Bet po jų Ignui netikėtai pradėjo kilti temperatūra. Iš pradžių dar vylėsi, kad tai paprastas peršalimas, bet kadangi visą laiką buvo namuose, tą mintį greitai atmetė. Juolab kad prasidėjo kosulys, apėmė silpnumas. Pasitaręs su ilgiau nei 14 dienų karantino laikotarpiui nedarbingumo pažymos tęsti negalinčia šeimos gydytoja, paskambino į karštąją liniją 1808, užsiregistravo ir kitą dieną nuvažiavo į Kaune esantį mobilųjį koronavirusų patikros punktą – reikėjo atlikti tyrimą.

Teigiamas atsakymas, pasak I. Mačiuko, nebuvo netikėtas. Jį sužinojęs išsikvietė greitąją pagalbą. Apsauginiais kombinezonais vilkintis ekipažas stipriai karščiuojantį (tuomet temperatūra buvo aukštesnė nei 38 laipsniai) vyrą išvežė į Kauno infekcinę ligoninę. Plaučių rentgenas uždegiminio proceso neužfiksavo, deguonies jiems pakako, kraujo tyrimas irgi nieko blogo nerodė, bet grįžti į namus nebeišleido. „Palatoje gulėjau vienas. Iš vaistų paskyrė tik temperatūrą mažinančias tabletes. Pirmoji naktis buvo košmariška – vaistai suveikė, kūnas išprakaitavo, drabužiai, patalynė šlapi. Gerai, kad buvau pasiėmęs kuo persirengti, bet patalynės per visą gulėjimo ligoninėje laiką taip niekas ir nepakeitė. Net rankšluosčio nebuvo, – prisimena Ignas. – Gydytojai rezidentai vakarais paklausdavo, kaip jaučiuosi, ir viskas. Tiesiog guli, ir tiek.“

Ignas neslepia nuostabos – ligoninėje visai nepaisoma pačių medikų rekomendacijų. Pavyzdžiui, karščiuojant patariama gerti daug šiltų skysčių, o gulint palatoje tik pusryčiams ir vakarienei atneša po puodelį apyšiltės arbatos. „Turėjau pasiėmęs pinigų, prašiau, kad kas nors nupirktų gerti, bet sulaukiau atsakymo, kad tiks ir vanduo iš čiaupo...“ – pasakoja vyras.


Liga atsitraukti neskuba

Ligoninėje I. Mačiukas praleido keturias paras: pirmąsias dvi karščiavo, kitas dvi temperatūros jau neturėjo. Prieš Velykas išleido į namus. Viskas tarsi ėjo geryn, bet po kelių dienų vėl pradėjo kilti temperatūra. Tiesa, šįkart termometras rodė 37,1-37,3 laipsnius, bet ir tokia temperatūra perspėja, kad liga atsitraukti neskuba. Ir mėginio, patvirtinančio, kad virusas nugalėtas, paimti negalima – toks testas gali būti atliktas tik tuomet, kai sirgęs žmogus tris dienas iš eilės neturi temperatūros.

Koronavirusu užsikrėtė ir Igno žmona Diana. „Nors virusas tas pats, bet simptomai kitokie – ji prarado skonio, kvapo jusles, bet temperatūros neturėjo ir visą šį laiką saviizoliavosi namuose. Dabar jau pamažu grįžta laikinai prarasti pojūčiai – ji su šiuo virusu susitvarkė lengviau“, – sako Ignas.


Antrasis infekuotas rajono gyventojas

I. Mačiukas tapo antruoju Kaišiadorių rajono gyventoju, kuriam buvo nustatytas koronavirusas. Vyras sako, kad apie tai savo Facebook paskyroje pranešęs rajono meras paskelbė ne tik patį faktą, bet ir nurodė, kad koronovirusas patvirtintas Rumšiškių miestelio gyventojui, neseniai grįžusiam iš JAV. Nors rajono vadovas pažymėjo, kad rumšiškiečio simptomai nesunkūs, jis išsiųstas gydytis ir karantinuotis namuose, tarp miestelio gyventojų pasklido nerimo banga. „Žmonės pradėjo vieni kitų klausinėti, kas čia tą virusą parvežė. Vietinį „tyrimą“ apsunkino tai, kad į Ameriką buvo išvykę trys Rumšiškių gyventojai“, – pasakoja I. Mačiukas. Jo nuomone, po kurio laiko priimtas sprendimas riboti asmeninę informaciją apie susirgusius žmones buvo teisingas, nes aplinkinius apima panika, jie ima vieni kitų šalintis, įtarinėti. „Mes informavome, kad niekur nevažinėjome, su niekuo nebendravome, jokių kontaktų neturėjome. Ir saviizoliacijos sąžiningai laikėmės – kam be reikalo gąsdinti žmones. Geriau daugiau dėmesio skirtų tiems, kurie nesilaiko griežto karantino – žiniasklaidoje nemažai informacijos apie pažeidinėjančius saviizoliaciją. Tokie patys pavojingiausi“, – neabejoja Ignas.

Tiesa, patikrino ir Mačiukus – prie namų buvo atvažiavęs policijos automobilis, pareigūnai klausinėjo, ar Ignas ir Dia­na namuose. „Vis dėlto veikia saviizoliacijoje esančiųjų patikra, – šypsosi vyras. – Juolab kad mūsų šeimos padėtis išskirtinė – esame du, infekuoti koronavirusu. Visa laimė, kad baigiame pasveikti...“

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt